Šiemet Lietuvos kultūros taryba investavo į 443 kultūros iniciatyvas regionuose ir joms skyrė 2,6 mln. eurų. Kokių veiklų gali tikėtis vietos gyventojai? Kokias programos „Tolygi kultūrinė raida“ paraiškų tendencijas gali išskirti Regioninių kultūros tarybų (RKT) nariai? Ko reikia, kad kultūros patirtys taptų prieinamos kiekvienam Lietuvos gyventojui? Ar išties kultūrai regionuose trūksta ne įvairovės, o kokybės?
Apie tai pasakoja Tauragės apskrities RKT pirmininkė Nijolė Laužikienė, Telšių apskrities RKT narė Audra Juodeškienė, Kauno apskrities RKT pirmininkas Lukas Alsys, Marijampolės RKT pirmininkė Sigita Mikalauskienė.
2018 m. Lietuvos kultūros taryba (LKT) įsteigė Tolygios kultūrinės raidos programą. Tyrimai rodo, kad ji iškart tapo svarbiausiu įrankiu finansuojant kultūros ir meno projektus, o Regioninės kultūros tarybos – pagrindiniu arbitru skirstant regionų kultūrinėms iniciatyvoms tenkantį LKT finansavimą. Kokį Regioninės kultūros tarybos tikslą jūs matote?
Nijolė Laužikienė. Tolygios kultūrinės raidos programos įsteigimas – tai vienas iš svarbiausių sprendimų, siekusių kultūrinių pokyčių regionuose: perduoti sprendimų galią vietos bendruomenei, kuri geriausiai žino savo vietos problemas ir lūkesčius, įgaliojant vietos bendruomenę nustatyti kultūros politikos prioritetus regione bei vertinti kultūrinių iniciatyvų projektus.
Praėjo 4 metai. Manau, jog labai svarbu kritiškai įsivertinti šios programos poveikį kultūros procesams, kultūrinę situaciją, įsivardinti problemas ir peržiūrėti kultūros politikos strategijas kiekviename regione ir kartu su bendruomene apsibrėžti naujas kryptis, kurios turėtų būti orientuotos į pokyčius. Labai svarbu susitarti su bendruomene, kokių pokyčių reikia regione ir kokias būdais jų siekti.
Audra Juodeškienė. Regioninės kultūros tarybos tikslas turėtų išlikti toks pat – kelti kultūros lygį regionuose, priartinti profesionaliąją kultūrą, leisti vystytis kultūrinėms iniciatyvoms. Tik kaip tai kokybiškai atliepti, kaip „sureitinguoti“ projektus, kad jie nebūtų vienoje grupėje – ir prašymai finansuoti miestelio šventes, ir jaunimo iniciatyvas, ir biudžetines organizacijas, ir patyrusias viešąsias įstaigas?
Lukas Alsys. RKT tikslą suprantu gana paprastai – didinti kokybiškos kultūros prieinamumą regionuose. Tačiau toks lakoniškas atsakymas neatskleidžia visų šio tikslo klodų iš pirmo žvilgsnio. Svarbu, kad po šiuo tikslu slypi ir svajonės, ir ambicijos. Dėl RKT kultūros operatoriai gali sau kelti ambicingus tikslus, kurie vienaip ar kitaip priverčia suskambėti ne tik pačią organizaciją, bet ir vietovę, kurioje šie projektai nutinka. Taip pat dėl RKT kultūros operatorių svajonės, kurios, kartais, galbūt, yra per didelė našta pareiškėjų biudžetams, gali išsipildyti. Tad po lakonišku atsakymu – prieinamumo didinimu slypi daug daugiau prasmių. Svarbu atkreipti dėmesį, kad daugelis projektų orientuoti į vietos tradicijas, identiteto klausimus – tad tai yra labai kilnus ir vertingas tikslas.
Lukas Alsys. Martynio Plepio nuotrauka.
Sigita Mikalauskienė. Labai džiaugiuosi Regioninių kultūros tarybų atsiradimu, nes jų gyvybingumas ir rezonansas stulbinantys. Šiuo metu RKT sudaro tiek vietos ekspertai, tiek ir iš kitų miestų Lietuvos kultūros tarybos deleguoti asmenys, todėl puikiai išlaikoma pusiausvyra tarp vietos kultūrinio konteksto išmanymo, grįžtamojo ryšio iš projektų teikėjų užtikrinimo bei kompetentingo žvilgsnio iš šalies.
Kaip vieną pagrindinių RKT tikslų matau kultūros lauko regione gyvinimą, telkimą ir naujų idėjų inspiravimą. Pasitelkiant prioritetus galime pakreipti vietos projektų teikėjus norima linkme. Marijampolės RKT labai išryškėjo bendradarbiavimo tendencija ir jos stiprėjimas, padaugėjo projektų, kurie bendradarbiauja ne tik regiono lygmeniu, tačiau ir nacionaliniu ar net tarptautiniu. Tokiu būdu turime ne vieną profesionalų renginį, festivalį, parodą Marijampolės apskrityje. Džiugina stipriai suaktyvėjęs bendradarbiavimas su vietos savivaldybėmis – ne vienoje savivaldybėje finansavimas kultūros projektams viršijo ilgametes nusistovėjusias (ne)finansavimo tradicijas, kuomet įsteigus RKT ir užmezgus bendradarbiavimą, kasmet savivalda kofinansuoja apie 30 procentų vykdomų projektų sąmatų. Tai įgalina ir vietos savivaldą tapti ne tik vietos kultūrinio lauko stebėtojais, bet ir aktyviais dalyviais, formuotojais.
Kokias kultūros problemas pastebite savo regione? Kaip Tolygios kultūrinės raidos programa galėtų jas atliepti?
Nijolė Laužikienė. Aš neseniai pradėjau dirbti Tauragės regiono Taryboje, todėl negaliu įvardinti problemų. Įsivertinti problemas galėsime tik išanalizavę kultūros lauko tyrimus, vietos situaciją ir tai padaryti kartu su vietos bendruomenėmis.
Audra Juodeškienė. Manau, kad kultūrinė aplinka Telšių regione yra pakankamai gera. Problema yra ta, kad paraiškų teikėjai turėtų būti labai aiškiai sugrupuoti. Pirmiausia biudžetinės įstaigos turėtų būti nukeltos į vieną grupę, nes jos jau gauna valstybės finansavimą, turi daug profesionalių darbuotojų. Pastebime gerokai pažengusių renginių, kuriuos išaugino viešosios įstaigos, dažnai savo turiniu prilygstančios biudžetinėms, kultūros centrams. Tačiau viešosioms įstaigoms tenka mažiau lėšų dėl to, kad jos konkuruoja toje pačioje grupėje kaip ir biudžetinės. Visa tai neskatina rastis naujoms geroms privačioms NVO iniciatyvoms, nes jos tiesiog nebegauna finansavimo.
Taip pat sulaukiame projektų, kurie prašo finansuoti egzistuojančias miestelių šventes, kurioms ir taip lėšų skiria savivaldybės. Manau, kad neverta dubliuoti, nes neretai tose šventėse tiesiog finansuojame ir taip save išlaikančią populiariąją kultūrą. Labai pagelbėtų muzikinių festivalių vertinimas, tam tikro „lygio“ nustatymas pagal aiškius kriterijus, pvz., priklausymas tam tikrai festivalių asociacijai galėtų rodyti jo vertę, indėlį į regiono kultūrą.
Kintų muzikos festivalis – Gediminas Gelgotas, Ilze Valce, Peteris Vasks, Audra Juodeškienė. A. Juodeškos nuotrauka.
Lukas Alsys. Kauno apskrityje ypatingai rimtų problemų neįžvelgiame, galbūt didžiausia problema – naujų idėjų trūkumas tęstiniuose projektuose. Pastebime, kad daug metų teikiami ir vykdomi projektai iš esmės nekinta, keičiasi tik sąmatos, tačiau pritrūkstama naujų idėjų, inovatyvesnio požiūrio į tai, kas daroma. Žinoma, kita problema, kurią pastebėjome, yra išaugę festivaliai, kurių prašomos lėšos pretenduoja į ketvirtadalį visos RKT kvotos. Tačiau, tai tokia problema, kuria, gal ir verta pasidžiaugti, kadangi suprantame, kad yra veiklų, kurios išaugo RKT.
Sigita Mikalauskienė. Marijampolės apskrityje kasmet sulaukiame naujų įstaigų projektų ir naujų idėjų, tačiau tarp projekto teikėjų vyrauja biudžetinės įstaigos. Iš visų teiktų paraiškų, biudžetinės įstaigos pateikė 71,5 proc. paraiškų, o NVO dalis tesiekė 28,5 proc. Neturiu nieko prieš biudžetines įstaigas, tačiau idėjų įvairovės klausimu, NVO tikrai praturtintų kultūrinį lauką, todėl norėtųsi aktyvesnio NVO įsitraukimo į projektų teikimą, dalyvavimo veiklose. Tolygios kultūrinės raidos programa galėtų formuoti poreikį ir skatinti NVO per jau minėtą prioritetų formavimą bei dalies kvotos priskyrimą NVO sektoriui – tiek kaip teikėjams, tiek kaip projektų veiklų dalyviams.
Tyrimai rodo, kad regionuose dominuoja etninės kultūros, muziejų, muzikos ir tarpsritiniai projektai. Ko daugiau turėtų būti regiono kultūroje – vietinių (tegul ir mėgėjų) kultūros palaikymo ar aukštosios, profesionalios kultūros „atnešimo“ į regionus? Kaip suderinti šiuos skirtingus tikslus?
Nijolė Laužikienė. Gal nereikėtų tokios dualistinių, supriešinančių tikslų formulavimo. Lietuvos kultūros politikos gairėse vienas iš prioritetų – kultūros įvairovė, prieinamumas, auditorijų ir kūrybinio potencialo plėtra. Manau, jog labai svarbu sąveika tarp tradicinės, etninės kultūros su naujomis, kitokiomis kultūros formomis. Nėra reikšminga, ar tai būtų Lietuvos ar užsienio kūrėjai, bet turi būti sinergija, kuri įkvėptų naujoms idėjoms, stiprintų kūrybiškumą, bendradarbiavimą, dalyvavimą, augintų kultūros auditoriją ir poreikius.
Audra Juodeškienė. Kiekvienas regionas „vystosi“ skirtingai. Telšių regione lyg ir biudžetinės įstaigos daugiau dirba su profesionaliąja kultūra, o NVO palaiko mėgėjų sektorių, nors yra ir labai toli pažengusių nebiudžetinių įstaigų su labai aukšto lygio programomis. Etninę kultūrą reikia labai palaikyti regionuose – be papildomo finansavimo galime prarasti tikrai vertingus vietinius etnokultūros puoselėtojus; jų vietą labai energingai bando užimti naujoji popkultūra.
Lukas Alsys. Manau, natūralu, kad tyrimai parodo būtent tokius rezultatus. Mano asmenine nuomone, norėti aukštosios kultūros daugiau regionuose yra būtina, bet reikia nepamiršti, kad pareiškėjai geriausiai jaučia vietos pulsą ir poreikius, todėl negalima teigti, kad mėgėjų menas turėtų labiau užleisti vietą profesionalams. Šie metai mūsų apskrityje parodė, kad šalia mėgėjų, tuose pačiuose projektuose, vietą puikiai randa ir profesionalai. Tad tokia sintezė ir atskleidžia RKT siekį. Manyčiau į regionus nieko nešti nebereikia – į regionus aukštoji kultūra pati nori ateiti ir išbandyti save naujuose vaidmenyse.
Sigita Mikalauskienė. Nebūčiau linkusi supriešinti vietos kultūros ir profesionalaus meno projektų – šios abi sritys yra būtinos, ypatingai regionuose. Vietos, taip pat ir mėgėjų, kultūra yra neatsiejama nuo mėgėjų meno kolektyvų, socializacijos, taigi ir kultūros poreikių formavimo. Renginiuose dalyvauja kolektyvų narių artimieji, vaikai, kuriems formuojamas kultūros poreikis nuo mažų dienų. Vietos kultūra išsaugo mūsų savastį, etnokultūrą ir tradicijas, kai tuo tarpu, globali aukštoji kultūra yra daugiausiai kuriama didžiuosiuose šalies miestuose. Profesionalioji kultūra turi savo kainą bei tam tikrus reikalavimus – talpesnės scenos rekvizitams, papildomos vietos orkestrui, didesnį būrį atlikėjų ir panašiai, todėl ne kiekvieną miestelį gali pasiekti. Mėgėjų kultūrą matau kaip vietos kultūrinio identiteto formavimo ašį, kuri yra arčiausiai mūsų ir veikia per pažįstamus asmenis.
Profesionalioji kultūros sklaida regione yra būtina. Ne kiekvienas gyventojas turi galimybę nukeliauti į filharmoniją ar muzikinį teatrą, nacionalinius teatrus. Projektuose aptinkame profesionalios ir mėgėjų kultūros sintezę per stovyklas, vedamas meistriškumo pamokas, įtraukimą į bendrus koncertus. Ypatingai svarbi ir auditorijos plėtra šiuo klausimu – kultūros įstaigos turi prisiimti misiją ir nepasiduoti komercijai, bet ir išlaikyti profesionalaus meno kartelę kultūros centrų veikloje. Taigi, tiek mėgėjų, tiek ir profesionalioji kultūra yra tarsi du traukinio bėgiai, kurie abu yra būtini, kad traukinys sėkmingai judėtų pirmyn.
Kokias tendencijas pastebėjote vertindami 2023 m. Tolygios kultūrinės raidos programos paraiškas? Kokie projektai nudžiugino?
Nijolė Laužikienė. Lėtai, bet auga nevyriausybinis sektorius. Į įvairius projektus įtraukiami profesionalūs menininkai, ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip edukatoriai. Tačiau biudžetinis sektorius ir toliau lyderiauja. Tai yra objektyvu, tačiau spartesnis nevyriausybinio sektoriaus augimas sudarytų galimybes idėjų įvairovei ir auditorijų plėtrai. Pastebima tendencija, jog nevyriausybinės organizacijos pateikia daugiau originalesnių idėjų. Tęstiniuose projektuose pasigendama naujų formų, naujų idėjų, aktyvios bendruomenės įtraukties. Menkai bendradarbiaujama tarp regiono savivaldybių, jau nekalbant apie bendradarbiavimą tarp regionų. Projektų rengimo kokybė gerėja, tačiau projektų rengimo raštingumo problema išlieka. Gal nenorėčiau išskirti kurio nors vieno projekto, tačiau nudžiugino tie projektai, kurie sutelkė bendruomenę, pasikvietė profesionalus ir kurs kartu naujus idėjas.
Audra Juodeškienė. Telšių apskrityje nudžiugino stiprūs etnokultūros projektai, juos reiktų palaikyti.
Lukas Alsys. Kai kalbame apie džiugesį, turbūt man pritars visi RKT nariai, kad džiaugiamės visomis paraiškomis ir visais pareiškėjais, ypatingai naujais. Didėjantis paraiškų ir pareiškėjų skaičius yra geras indikatorius, kad apskrityje kultūrinis laukas yra itin aktyvus. Šiais metais tendencijos išlieka panašios kaip ir pernai – džiaugiamės, kad Kauno apskrityje daug dėmesio skiriama etninei kultūrai, šalia kurios, dažnai tuose pačiuose projektuose vietos atranda ir šiuolaikinis menas. Tad naujas požiūris į tai, kas buvo daroma anksčiau labai džiugina.
Sigita Mikalauskienė. Per pastaruosius metus išryškėjo Marijampolės apskrities kultūrinis veidas, kurį sudaro gebančios bendradarbiauti, tačiau ryškų kultūrinį identitetą turinčios savivaldybės, Marijampolė žinoma kaip modernaus meno, sienų piešinių (grafičių) miestas, Šakiai garsėja cirko projektais ir profesionalaus meno tradicijomis, Vilkaviškyje stipri pučiamųjų ansamblių bei profesionalaus meno kryptis, Kazlų Rūdoje vyrauja tiek profesionalusis menas, tiek ir su mišku, lėtuoju turizmu bei kultūra susiję projektai. Vyrauja ne vienerius metus vykstantys aukšto lygio tęstiniai projektai, tačiau nudžiugino, jog yra ir aukštas pozicijas užimančių naujų projektų, tokių kaip Marijampolės pučiamųjų instrumentų muzikos klubo „Marijampolės aidas“ projektas „Džiazo link“ ar Vilkaviškio kultūros centro vargonų muzikos koncertų ciklas „Vargonų muzikos vakarai“. Tai liudija, kad Marijampolės apskrityje kultūrinės idėjos dar tikrai neišsemtos!
Kaip padidinti kultūrinio gyvenimo įvairovę regionuose?
Nijolė Laužikienė. Tai yra viena iš didžiausių problemų ir čia iniciatyvos galėtų imtis LKT įsteigdama ilgalaikę programą, kurios tikslas būtų didinti kultūrinę įvairovę ir gyventojų įtrauktį į kultūros procesus. Šios programos turėtų būti administruojamos aukštos kompetencijos profesionalų, kurie kartu su vietos bendruomene tyrinėtų vietos kultūros situaciją, poreikius, identifikuotų problemas, steigtų vietos „konsorciumus“ ir kartu inicijuotų ir kurtų naujus kultūros procesus bei produktus. Čia labai svarbu dirbant su bendruomene neprimesti jiems savo idėjų, o kartu dalyvaujant kurti ir keisti situaciją regione. Šitaip problemas sprendė regionuose patiriančiuose kultūrinę atskirtį Anglijos menų taryba, kuri inicijavo ilgalaikę programą „Kūrybiški žmonės ir vietos“ („Creative People and Places“). Turime puikius pavyzdžius ir Lietuvoje – tai Kauno Europos kultūros sostinės programos dalis, skirta Kauno rajonui. Reikia tik perimti puikią kauniečių patirtį.
Kauno šokio teatras „Aura“. „Aurai 40“. Sigito Dasčioro nuotrauka.
Audra Juodeškienė. Įvairovė yra užtektina, tačiau kokybė dažnai yra nepakankama. Reiktų skatinti NVO iniciatyvas, atskirti jas nuo biudžetinių organizacijų finansavimo, auginti tik kokybiškas ir vertingas veiklas, turinčias tęstinumą.
Lukas Alsys. Sudėtingas klausimas. Vertinant iš Kauno apskrities, būtų galima sakyti, kad kultūrine įvairove mes nesiskundžiame. Čia galite rasti visko: nuo etninių vakaronių iki gatvės roko ir šiuolaikinio meno performansų viešosiose erdvėse. Nemanyčiau, kad dirbtinai reikia didinti kultūrinę įvairovę, galbūt reiktų detalesnių tyrimų kiekvienoje apskrityje, siekiant įvertinti tos įvairovės mastą ir poreikį. Dirbtinė įvairovė turi tendenciją greitai sunykti...
Sigita Mikalauskienė. Formuoti ir informuoti. Neformalioje aplinkoje susiduriame su daug drąsių kūrybinių idėjų, tik ne visos jos sugula į paraiškas ir toli gražu ne visos įgauna formą realybėje. Manau, reikia būtinai komunikuoti tiek respublikiniu, tiek ir vietos lygmeniu apie projektų finansavimo galimybę, taip pat apie pagrindinius reikalavimus projektams, pasakoti apie galimas klaidas ir kaip svarbu nenuleisti rankų, jei iš pirmo karto nepasiseka. Daugelis iš vertinančių ekspertų neabejotinai žinome to kartėlio jausmą, kuomet paraiška negauna finansavimo. Bet tarp nesėkmės ir sėkmės istorijos visuomet yra atkarpa, kurią lydi žodis PASTANGOS.
Bene kasmet vertindami projektus susiduriame su paradoksu – idėja puiki ir intriguojanti, tačiau paraiškos rengimo įgūdžiai silpni. Labai svarbu, kad pareiškėjas teisingai suprastų, jog privalu įsigilinti į ekspertų komentarus, tobulinti paraišką ir bandyti dar kartą. Naujų teikėjų pritraukimui, matyčiau labai svarbią prasmę apskrities viešose metinėse RKT konferencijose, sukviečiančiose potencialius regiono paraiškų teikėjus.
