PagrindinisNaujienos

Naujienos

Auganti kultūra regionuose: ko tikėtis šiemet? (II)

2024 m. kovo 22 d.

Šiemet Lietuvos kultūros taryba investavo į 485 kultūros iniciatyvas regionuose ir joms skyrė daugiau kaip 3,3 mln. eurų. Kas laukia vietos gyventojų? Kokias programos „Tolygi kultūrinė raida“ paraiškų tendencijas gali išskirti Regioninių kultūros tarybų narės? Ko reikia, kad vyktų sėkmingesnis profesionalių menininkų ir vietos bendruomenių darbas? Kaip sustiprinti nevyriausybinį sektorių regionuose?

Antroje interviu dalyje kalbamės su Klaipėdos apskrities regioninės kultūros tarybos nare Elena Tarvainiene ir Utenos apskrities regioninės kultūros tarybos nare Indra Drevinskaite. Pirmąją interviu dalį su Šiaulių apskrities regioninės kultūros tarybos pirmininke Daina Kinčinaitiene ir Alytaus apskrities regioninės kultūros tarybos nare Jurgita Murauskiene galite skaityti čia.

2018 m. Lietuvos kultūros taryba įsteigė „Tolygios kultūrinės raidos“ programą. Tyrimai rodo, kad ji iškart tapo svarbiausiu įrankiu finansuojant kultūros ir meno projektus, o Regioninės kultūros tarybos – pagrindiniu arbitru skirstant regionų kultūrinėms iniciatyvoms tenkantį LKT finansavimą. Kokį Regioninių kultūros tarybų tikslą jūs matote?

Indra Drevinskaitė: Regioninėje kultūros taryboje dirbu nuo pat pradžių, nuo jos įsteigimo. Pirmąją kadenciją – Panevėžio regioninėje kultūros taryboje, dabar – Utenos. Nepaisant to, kiek laiko gyvuoja šis darinys, tikslas yra vienas – kiek įmanoma tolygiai paskirstyti finansavimą kultūrine ir menine prasme geriausiems regionų projektams. Tai ir turėtų garantuoti tolygumą arba mažinti atskirtį tarp regioninės ir didžiųjų miestų kultūros. Pirmosios kadencijos Regioninių kultūros tarybų ekspertai, manau, turėjo ir edukacinį tikslą – ugdyti paraiškų teikėjus, nešti žinią apie naują finansavimo modelį. Atlikome ir kultūros formuotojų vaidmenį – svarstėme, kas konkrečiame regione yra kultūriškai svarbu ir pagal savo įžvalgas formavome prioritetus. Antrojoje kadencijoje jaučiuosi laisviau, manau, panašiai jaučiasi visi ekspertai, kurie darbo Lietuvos kultūros taryboje nenutraukė. Be pagrindinės misijos – finansuoti pačius geriausius menine ir kultūrine prasme regionų projektus – „antrokai“, mano nuomone, atlieka ir Regioninių kultūros tarybų ambasadorių funkciją. 

Utenos apskrities regioninės kultūros tarybos narė Indra Drevinskaitė. Mindaugo Mikulėno / Lietuvos kultūros instituto nuotr.

Elena Tarvainienė: Taip, labai teisinga įžvalga ir absoliučiai pasiteisinęs Lietuvos kultūros tarybos sprendimas, kuris neišsikvėpė ir nenustojo savo misijos iki šiol. Visgi, šalia finansinio aspekto, kuris yra finalizuojantis Regioninės kultūros tarybos darbą, norėčiau akcentuoti itin svarbų ir visą apimantį tarybos tikslą – būti kultūrinio vyksmo aktualume, nuolatiniu procesų stebėjime ir tyrinėjime, o jiems įgavus naujas raiškas, užsistagnavus ar pradėjus kurtis simuliakrams, reaguoti į tai, formuojant naujas prioritetines kryptis, jas pakreipiant poreikių subrandinta trajektorija ar įvedant saugiklius. Todėl visų pirma tarybos paskirtį matau, ne kaip „pinigų dalintojų“, o kaip regiono kultūros lauko žinovų susitelkimą dėl regiono savasties stiprinimo, naujų besiformuojančių ir su vietos dvasia derančių tapatybių išryškinimo per kultūros ir meno iniciatyvas.

Klaipėdos regionas ypač unikalus dėl savo kultūrinio daugiasluoksniškumo ir tapatybių įvairovės – ne tik žemaitiškos ir Mažosios Lietuvos etninės kultūros skirtybės prasme, bet ir atminties kultūroje gaju parubežiaus fenomenu, pajūrio / pamario kraštovaizdžių suformuoto kitoniškumo ir kt. Tad savivokos prasme regiono klodai yra neišsemti, juolab, tapatybės, būdamos kintantis, pasipildantis ar net besihibridizuojantis reiškinys, įpareigoja tarybą visuomet būti budria ir reaguojančia į pokyčius. Be kita ko, mes – tarybos nariai – įgauname atsakomybę plėsti ir gilintis savo kompetencijas, kad į reiškinius gebėtume žvelgti plačiu ir profesionaliu žvilgsniu.

Regioninės kultūros tarybos nare esate jau porą metų. Kokias kultūros problemas pastebite savo apskrityje? Kaip „Tolygios kultūrinės raidos“ programa galėtų jas atliepti?

Indra Drevinskaitė: Kaip jau minėjau, pirmoji kadencija praėjo dirbant Panevėžio apskrities regioninėje kultūros taryboje. Aš pati gyvenu ir dirbu Biržuose, taigi Panevėžio apskrityje. Vertinant paraiškas, o ir dalyvaujant renginiuose, mane džiugino aktyvūs Panevėžio regiono kaimo bendruomenių įsitraukimas, vadinasi, kaimiškos seniūnijos kultūriškai kruta, juda, kuria iniciatyvas, puoselėja tradicijas. Kad ir kokia meninė programa būtų pristatoma, bent koks kultūrinis judesys, ypač kaime, esu įsitikinusi, yra svarbiau nei išvis nieko nedarymas.

Panevėžio regione pasigedau nevyriausybinio sektoriaus įsitraukimo į kultūros lauką arba išvis trūksta NVO sektoriaus. Paprastai regionuose veikia tradicinės institucijos: kultūros centras, biblioteka, muziejus. Tai labai būdinga ir Panevėžiui, bent jau taip buvo pirmaisiais Regioninės kultūros tarybos gyvavimo metais. Utenos apskrities regioninės kultūros tarybos vaizdas šie tiek kitoks: daugiau įvairių NVO, mažesnis kaimo bendruomenių aktyvumas. Galbūt daugiau laisvės meninei realizacijai, bet perliukų yra visur, nepaisant, kokį statusą turinti institucija pateikė paraišką.

Nemanau, kad Regioninės kultūros tarybos turėtų kažkaip dirbtinai forsuoti kokių nors darinių atsiradimą – tereikia skatinti ir palaikyti finansuojant projektus, kurie išsiskiria autentiškumu, idėjos paprastumu, bet tuo pačiu ir genialumu, kuria ilgalaikę kultūrinę vertę – o štai tokiai vertei nustatyti reiktų modelio. Kas pasakys, ar Sūrio šventė kaimo bendruomenėje yra blogiau / geriau nei chorų festivalis? Ar literatūrinis vakaras yra geresnis / blogesnis variantas išliekamosios vertės prasme nei liaudiškų šokių vakaras? Nėra atsakymo. 

Ko tikrai pasigendu ir ką labai siūlau skatinti regionuose per Lietuvos kultūros tarybos programą (tai galima padaryti per prioritetų formavimą) – tai kultūrinė šviečiamoji veikla (įvairios konferencijos, seminarai, diskusijos kultūros ir meno temomis). Teko girdėti iš kai kurių ekspertų, kad konferencijų formatas jau yra atgyvena, bet tikriausiai mes nei vienas negalėtume įvardinti jos pakaitalo.

Elena Tarvainienė: Mūsų gyvenamas laikmetis dėl postmodernistinės mąstymo struktūros dominavimo vis prašosi teikiamo kultūrinio turinio peržiūros. Ne visuomet spėjame, tačiau jei siekiame prisibelsti prie šiuolaikinio žmogaus, savyje turime nors šiek tiek sumažinti esencialistinės žiūros, kuri neretai tampa ne vertybių saugojimo, o atbaidymo nuo jos prielaida.

Klaipėdos apskrities regioninės kultūros tarybos narė Elena Tarvainienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat pastebėtina, kad tradiciniai, jau daug metų vykstantys kultūros ir meno projektai kartas nuo karto ima stokoti naujų raiškos ir pažinimą skatinančių formų. Žinoma, kad kūrybiniame procese pakylėjimai ir štiliai yra neišvengiami. Siekdama paskatinti tokių projektų iniciatorius bei sukurti projektų lyderių tinklelį, kurie atpažįstami visoje Lietuvoje kaip Klaipėdos apskrities kertiniai projektai, Regioninė kultūros taryba pasiūlė šią siekiamybę integruoti į prioritetą „Besikeičianti, kūrybiška bendruomenė“. Stebėtina, bet šios lyderystės nesiėmė nei vienas projektas. Tad arba mūsų intencija buvo nesuprasta, arba projektų iniciatoriai nematė savyje lyderystės. Labai tikimės, kad artėjančiame paraiškų teikimo etape tokie projektai-švyturiai visgi save identifikuos kaip turintys ambicijų būti ašiniais regiono projektais, kurie nenustoja ieškoti ir atliepti aktualiausius kultūros poreikius. Be kita ko, Regioninėje kultūros taryboje esame pasvajoję, kad strateginio finansavimo modelio atsiradimas „Tolygios kultūrinės raidos“ rėmuose ne tik motyvuotų, bet ir įpareigotų tęstinių projektų iniciatorius išlaikyti kokybinį, idėjinį lygį, be to, tai prisidėtų prie projektų-lyderių pozicionavimo ir regiono matomumo visoje šalyje.

Kokias tendencijas pastebėjote vertindamos 2024 m. „Tolygios kultūrinės raidos“ programos paraiškas? Kokie projektai nudžiugino? 

Indra Drevinskaitė: Pirmiausia džiugina paraiškų gausa. Vadinasi, kultūros ir meno žmonės strateguoja, kuria, rašo, formuoja. Džiugina bent kokia naujesnė raiškos ar žanro forma. Man labai patinka rasti ir naujus pareiškėjų pavadinimus, vadinasi, kultūrinių veiklų kūrėjų potencialas auga. Labai džiugina kultūros ir kitų sričių (pavyzdžiui, socialinės, ekonominės) sąveika.

Elena Tarvainienė: Ryškiai matoma tendencija – savo vietos tapatybių paieškos, gilinimasis į praeitį ir jos reflektavimas dabartyje, kuri sucementuoja neužmiršimo kultūrą ateičiai. Pastangos atkurti nutrūkusias ar nutrauktas kultūrines atmintis yra kultūros bendruomenės brandos, sąmoningumo požymis. Taip pat džiugina, kad projektų iniciatoriai vis rečiau renkasi pasyvią atlikėjo-žiūrovo formą, o jei ji pasirenkama dėl būtinų tam sąlygų, tai greta projektas papildomos įtraukiomis veiklomis, kurios tikslinę auditoriją įgalina tapti svarbiu kultūrinio, meninio vyksmo dalyviu. Džiugu, kada projektų iniciatoriai į turinį pamėgina integruoti kūrybiškos vietokūros principus, kurie vertintini tiek dėl proceso, tiek dėl to kas būna padaryta. Siekiamybė, kad ši universali idėja, kuri kartu yra ir praktinis metodas, rastų nišą, nes ji turi galios kurti tvarią bendruomenę, kurios mes taip visi siekiame. Be to, ji atgręžia žmones iš naujo pažvelgti į juos supančias aplinkas, jas transformuoti į santalkos vietas, burtis bendroms veikloms ir taip būti svarbia dalimi kuriant vietą, kurioje gyvenama.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, skulptorių pleneras-stovykla „Tradicijų taku“. Sigitos Mudinienės nuotr.

Norisi išsakyti vieną tobulintiną aspektą, kuris gali būti apibūdinamas kaip tendencija: rašant paraišką pasitaiko, kad vis dar mėginama išvengti aiškaus sprendžiamo probleminio klausimo apsibrėžimo, o praleidus šį etapą atsakymų grandinė tarsi nutrūksta – nebeaišku, koks bus daromas poveikis, kokio pokyčio laukiama, kokia bus kuriama pridėtinė vertė vietai, tikslinei auditorijai bei kokie paliekami įspaudai kultūrinei raidai. Tačiau didžioji dalis paraiškų iš esmės yra geros: pastebimas ryškus kokybės šuolis ir tai, kad yra atsižvelgiama į konsoliduotose komentaruose sudėliotus probleminius aspektus, patarimus. Ir tai išties džiugina, nes patvirtina, kad vyksta nebyli komunikacija tarp paraiškų autorių ir jų vertintojų.

2022 m. Savivaldybių kultūros indeksas atskleidė, kad 60 proc. profesionalių meno kūrėjų gyvena ir kuria Vilniuje. Ko reikėtų, kad organizacijos ir meno profesionalai atsigręžtų į regionus? Kaip paskatinti vietos bendruomenę, kad ji taptų aktyvia kultūros kūrėja?

Indra Drevinskaitė: Jau šiuo klausimu tiek daug svarstyta, diskutuota ir prirašyta. Nežinau, ar dabartinėje regionų naikinimo politikoje įmanoma išrasti kažkokį modelį, kad staiga visi pradėtų norėti kurti ir gyventi provincijoje. Manau, kad viską lemia asmenybė ir kūrybinis užsispyrimas. Deja, bet realybė tokia, kad lemia ne tik nacionalinė, bet ir vietos politika. Nemanau, kad kažkas stipriai pasikeis, kol kultūra šalyje nebus tikrai ir iš širdies vertinama kaip lygiavertė visoms sritims. 

Elena Tarvainienė: Nenoriu atrodyti tarsi aiškiaregė, bet intuityvia akimi matau, kad lėtai, itin mikroskopiniu žingsniu, tačiau tai vyksta. Ir tai susiję su visuotine antiteze globalizmui – tiek jauni, tiek subrendę žmonės, „paragavę“ pasaulio, ima ieškoti savo ištakų, šaknų, atsiranda noras pajauti natūralią, lėto laiko tėkmę, o ne frenetišką greitį ir liguistą konkurenciją. Ne išimtis ir meno kūrėjai – jie atranda vietas periferijose, kuriose gera kurti, jose atlikti meninius tyrimus, savita forma iškoduoti vietos tapatybes bei čia įvietinti savo kūrybą. Tačiau taip, tai yra labiau fragmentinis vyksmas, kuris realizuojasi laikinų rezidencijų, o ne pastovaus gyvenimo ir kūrimo regionuose būdu.

Vieną iš problemos sprendimų variantų, t. y. kaip kūrybinio potencialo sostinėje spiečių išskaidyti į atokesnes vietas, esu pateikusi naujai svarstomoms Lietuvos kultūros tarybos finansavimo gairėms 2025-tiems. Šis pasiūlymas susijęs su mobilumo į regionus stipendijų įsteigimo idėja. Suprantama, kad tokiam pasiūlymui realizuoti reikia kur kas daugiau laiko, bet kelerių metų perspektyvoje gal jis subręs, kaip kad subrendo pradedančio kūrėjo stipendijos. Be kita ko, matau dideles vietos savivaldos galimybes kviestis kūrėjus atvykti arba skatinti vietoje reziduojančius kūrėjus tapti aktyvia kultūros bendruomenės dalimi  ir tam steigti tikslines stipendijas. O gal ateityje pavyks Lietuvos kultūros tarybai kartu su savivaldybėms „Tolygios kultūrinės raidos“ modelio principu išgeneruoti bendrą stipendijų programą, kurios tikslas – kūrėjų mobilumo į Lietuvos regionus skatinimas. Žinoma, šiuo atveju reiktų konstruktyviai išdiskutuoti daugiašaltinio finansavimo aspektus, kuris pagal galiojantį stipendijų skyrimo principą neleistinas.

Tyrėja Kristina Mažeikaitė Savivaldybių kultūros indekse minėjo, kad nevyriausybinis sektorius gali reprezentuoti kultūrinės pasiūlos įvairovę. Kaip sustiprinti nevyriausybinį sektorių regionuose? Ar jūsų Regioninei kultūros tarybai šis aspektas svarbus?

Indra Drevinskaitė: Kaip minėjau, iš paraiškų suprantu, kad Utenos regione NVO kultūrinis sektorius yra stiprus, jei taip galima pasakyti „darbštus“ ir realiai egzistuojantis per veiklas, o ne tik popieriuje. Ar tik NVO sektorius gali reprezentuoti kultūrinės pasiūlos įvairovę, drįsčiau ginčytis. Manau, ne paraiškos teikėjo statusas garantuoja projekto kūrybiškumą ir sėkmę, o pats sumanymas. Dirbu bibliotekoje ir 2021 m. esu teikusi paraišką bibliotekos vardu profesionaliosios mados pristatymo renginiui. Atrodo, kas čia bendro – rūbų kolekcija ir biblioteka. Bet projektas pasiteisino 200 procentų, nes Biržuose tai buvo nauja ir neįprastoje kultūriniams renginiams vietoje – turgaus aikštėje. Taigi kartais tai, kas didmiesčiuose yra beveik įprasta, mažame mieste, vykstant tai pirmą kartą, gali sukelti tam tikra prasme kultūrinį šoką. Tad jokio skirtumo, ar biudžetinė įstaiga, ar NVO sukuria tokį produktą. O NVO stiprinimas yra savivaldos egzistavimo dalis. Deja, ne visiems ir ne vienodai suprantama. 

Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka. Kultūros lauko dalyvių kultūros pažinimo kompetencijų ugdymas. Bibliotekos archyvo nuotr.

Elena Tarvainienė: Nevyriausybinis sektorius, veikiantis kultūros / meno produkto kūrimo srityje, tikriausiai visa savo organizacine prigimtimi yra paženklintas gilumine, daugiabriaune bei antropologine žiūra grįstų kūrybinių sumanymų generavimu, greita reakcija į kintančius kultūrinius poreikius, todėl jų kuriamas kultūros, meno produktas organiškai įsilieja į kultūrinės pasiūlos tinklą, yra neatsiejamas ir vertingas viso kultūros lauko segmentas. Tankus stiprių NVO tinklas yra bet kurio regiono siekiamybė, tad ir Klaipėdos apskrities regioninei kultūros tarybai tai rūpi. NVO stiprinimo aspektas yra vis akcentuojamas, jis nėra paliekamas nepastebimas. Tačiau tik šio vieno segmento išskyrimas ir takoskyros tarp viešojo sektoriaus darymas yra veikiau problematikos užaštrinimas nei sprendimas. Visgi, tai kompleksinis klausimas, apimantis visas regiono savivaldybes, todėl matyčiau, kad šio sektoriaus stiprinimas vietos savivaldos lygmenyje taip pat būtinas.

Kitas variantas – bendrų projektų kūrimas kartu su regiono savivaldybių biudžetinėmis įstaigomis, nes toks turimų resursų (kūrybinių, žmogiškųjų, infrastruktūros ir kt.) sukooperavimas praturtintų visas puses. Deja, bet dabartinė Lietuvos kultūros tarybos regioninio finansavimo sąranga neleidžia išskirti tik šios sektoriaus, todėl jis turi konkuruoti bendra tvarka su kitais pareiškėjais. Tad idealiuoju atveju ryškių pokyčių įneštų strateginis šios sektoriaus organizacijų finansavimas, galintis atsirasti „Tolygios kultūrinės raidos“ programos rėmuose. Tačiau panašu, kad tokio momento dar teks palaukti.



« Atgal
Struktūra ir kontaktaiAsmens duomenų apsaugaTeisinė informacijaVeiklos sritysKorupcijos prevencijaPranešėjų apsaugaAdministracinė informacijaPaslaugosNuorodos