60-ojoje Venecijos meno bienalėje, atsidarysiančioje balandžio 20 d., Lietuvai atstovaus Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės – „Pakui Hardware“ – duetas. Lietuvos kultūros tarybos finansuotas projektas įsikurs įspūdingoje barokinėje Sant'Antonin bažnyčioje ir kvies permąstyti uždegimą šiandienos sąlygomis. Paviljono lankytojai galės jausti tam tikrą brandumo ir šviežio estetinio gūsio derinimą per dialogą, sujungiantį skirtingų laikotarpių kūrėjus. Pasitelkdami tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės darbus, menininkai skatins pokalbį apie šiandienos pasaulyje itin aktualias problemas.
Interviu duetas „Pakui Hardware“ pasakoja, kaip sekasi ruoštis bienalei ir kokia bus galutinė ekspozicija. Su jais kalbasi Lietuvos kultūros tarybos praktikantė Ugnė Ūla Žalgutė.
Esate dalyvavę ne vienoje meno bienalėje ar trienalėje, įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Ką jums reiškia atstovauti Lietuvai 60-ojoje Venecijos meno bienalėje?
Nepaprasta garbė ir atsakomybė. Nacionaliniai paviljonai Venecijos meno bienalėje yra kaip tam tikri termometrai, rodantys šiuolaikinio meno scenos „temperatūrą“ realiu laiku. Lietuvos meno scena nuo pat pirmųjų šalies pasirodymų šiame svarbiame meno renginyje buvo itin ryški ir išsiskyrė originalumu, eksperimentiškumu, konceptualumu. Tad sprendimas Lietuvą pristatyti kaip kartų ir laiko skirtumus peržengiantį kūrybinį dialogą, įtraukiant Marijos Teresės Rožanskaitės tapybą, taip pat išsiskiria bendrame bienalės kontekste, kur neretai paviljonai yra vieno (-s) menininko (-ės) projektas.
„Pakui Hardware“ (Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė). Arūno Baltėno nuotrauka.
Kokiame pasiruošimo etape esate? Ko laukiate, tikitės ar bijote? Ar jaučiatės pilnai įgyvendinę norėtas idėjas?
Esame jau paskutinėse pasirengimo stadijose: visi instaliacijos elementai jau Venecijoje, šiemetinio paviljono erdvėje ir yra įrenginėjami. Specialiai šiai progai parengta knyga jau keliauja į Italiją, muziejaus komanda aktyviai dirba ties paviljono sklaida. Tad pasiruošimas – pačiame ūžesyje! Šiomis kolektyvinėmis pastangomis labiausiai tikimės bienalės metu pasaulio meno bendruomenei kokybiškai ir intriguojančiai pristatyti mūsų šalies dar plačiai neatrastą M. T. Rožanskaitės kūrybą, taip sužadinant smalsumą „atrasti“ ir į kitus istorinius Lietuvos kūrėjus. Tuo pačiu svarbu, kad aktualiai suskambėtų ir paties paviljono idėjinis lygmuo – uždegimo permąstymas šiandienos sąlygomis.
Paroda „Uždegimas“, neseniai eksponuota Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, buvo tik įžanga į nacionalinį paviljoną. Papasakokite plačiau apie tai, kaip atrodys paroda Venecijoje.
Šiais metais Lietuvos paviljonas įsikurs įspūdingoje barokinėje Sant’Antonin bažnyčioje, tad istorinis ir kultūrinis paveldas sąlygoja ir didžiulius pakeitimus pačioje instaliacijoje. Čia laukia ne tik specialiai šiai erdvei sukurta architektūra bei aplinka, kurią formuoja Onos Lozuraitytės-Išorės ir Petro Išoros-Lozuraičio duetas, bet ir speciali šviesos choreografija bei naujas elementas – garso takelis, lyg dar viena skulptūra, žiūrovų ir pačios bažnyčios kūnus skenuojanti savo pulsuojančio garso banga. Svarbus naujas dėmuo – M. T. Rožanskatės tapybos darbai, tapsiantys integralia instaliacijos dalimi.
Pakui Hardware, „Uždegimas“, 2023. Ugniaus Gelgudos nuotrauka. Menininkų nuosavybė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir carlier | gebauer (Berlin / Madrid).
Gana daug gamybinio proceso užkulisių atskleidžiate socialiniuose tinkluose. Papasakokit apie jį plačiau. Kodėl būtent stiklo medija? Ką ji padeda pasiekti, įgyvendinti, išreikšti? Kodėl aliuminio liejiniai pasirinkti nervų sistemoms pavaizduoti?
Savo kūryboje itin daug eksperimentuojame su medžiagomis, neretai net eidami priešinga kryptimi, nei reikalauja pačių medžiagų specifika. Kiekviena medžiaga turi savo charakterį, istoriją bei nuorodas, kurias su savimi nešasi. Taigi, rinkdamiesi tam tikras jų kombinacijas, tarsi konstruojame sakinius ar ištisus pasakojimus. Šiuo atveju, pasirinkdami stiklą – medžiagą, su kuria jau esame dirbę ne kartą – bei naują mums medžiagą – aliuminį – pirmiausiai orientavomės į kintančius jų būvius, kurie pasiekiami pasitelkiant didžiulį karštį. Tad parodoje esančios skulptūros praėjo ar gimė iš tam tikro uždegimo. Stiklas nurodo tiek į anatominius muliažus, tiek, šioje instaliacijoje, į pulsuojančius uždegiminius taškus. Aliuminis savo vingrumu ir plastiškumu – nors yra ir kieta medžiaga – itin tiko nervinės sistemos piešiniui išgauti. Bendras šių elementų derinys kuria ažūriškus, bet tuo pačiu tūrinius kūnus, kurie kone levituoja erdvėje.
Venecijoje išvysime jūsų dueto meninį dialogą su dailininkės Marijos Teresės Rožanskaitės drobėmis. Ką jums reiškia pasauliniu lygiu pristatyti jos kūrybą? Kokius bendrus taškus atskleisite pasitelkdami lietuvių modernistės darbus? Kaip jie papildys jūsų instaliaciją?
Medicinos ciklo M. T. Rožanskaitės kūrinius tyrinėjame jau kelerius metus, o tiesiogiai į juos referavome dar 2020-aiais, kuomet dirbome prie serijos instaliacijų, nagrinėjančių virtualios medicinos ir robotinės chirurgijos temas. Tad pristatyti darbus bendroje parodoje – mums išties ypatingas ir lauktas įvykis. Labai nudžiugome, kai kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia pasiūlė būtent tokią nacionalinio paviljono viziją, kurią paversti tikrove padėjo paviljono komisaro Arūno Gelūno aktyvus darbas ir pasitikėjimas. Drauge su kuratoriais atrinkti Rožanskaitės darbai apims ne tik medicinos ciklo paveikslus, bet ir abstraktesnius peizažus ar kosmines kompozicijas primenančius kūrinius. Taip siekiame apjungti žmogaus ir planetinių kūnų mastelius, apie ką kalba ir knygos „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“ autoriai, įkvėpę šio paviljono temą.
Marija Teresė Rožanskaitė, „Liga“, 1985. Drobė, aliejus, 150 × 130 cm. Antano Lukšėno nuotrauka. Lietuvos nacionalinis dailės muziejaus rinkinys.
Jūsų pastarųjų metų darbai ir Venecijos meno bienalės projektas kvestionuoja Vakarų pasaulio kosmologiją. Kuo ji jus domina? Ar sutiktumėte, kad jūsų kūriniai atsiranda iš tam tikro noro prieštarauti, pasipriešinti, maišto prieš išsiskaidymą, atsiskyrimą?
Vakarų kosmologiją savo kūryboje nagrinėjame ir kvestionuojame nuolat, kadangi pirmiausia ji yra būtent to dirbtinio atskyrimo – mąstymo nuo kūno, žmogaus nuo gamtos, savo-svetimo – išradėja. Šios dirbtinės ribos ir hierarchijos leido lengviau užvaldyti gamtą ir jos resursus, teritorijas ir jose gyvenusius žmones. Tad kritikuoti išties yra ką. Tuo pačiu, tarsi norime paklausti – ar tikrai mūsų regionas yra Vakarų kosmologijos dalis? Ar taip niekada ir netapome šios kultūros dalimi, taip išsaugodami savo savitumą ir tam tikrą jautrumą tiek aplinkai, tiek aplinkiniams?
Paroda „Uždegimas“ vis kalba apie degimą, uždegimą, tačiau ją inspiravusi Maryos Rupos bei Rajaus Patelio knyga „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“ pasakoja apie visišką užsidegimą, perdegimą kaip vienintelę išeitį. Ar jūsų parodoje netrūksta kulminacijos – visiško užsiliepsnojimo, perdegimo, galbūt net sprogimo? Atrodo ji tik karščiuoja, pasyviai dega. Gal sprogimas laukia Venecijoje?
Išties tikrai neįžvelgėme šioje knygoje kvietimo viską sudeginti idant sukurti kažką naują, tad Venecijoje tikrai nesirengiame nieko sprogdinti – žmonija to jau pridarė su kaupu. Atvirkščiai, kaip siūlo ir knygos autoriai, labiau kviesime ieškoti tarpusavio susietumo, atvirumo, priklausomybės vienas nuo kito suvokimo. Tam, kad uždegimas nustotų liepsnoti, pirmiausia reikėtų nustatyti teisingą „diagnozę“ – suprasti, kokios išties yra žmogaus ir planetinio kūno negalavimų priežastys.
