Apie trečiąją Lietuvos kultūros tarybos kadenciją: nuo institucijos link kūrėjo

Baigiantis trečiajai Lietuvos kultūros tarybos narių kadencijai, jos pirmininkė Asta Pakarklytė ir tarybos narys Rimvydas Laužikas apžvelgė, ką nuveikė per ketverius metus, kokių klausimų nepavyko išspręsti ir ką perduoda ketvirtajai kadencijai. Su jais kalbėjosi Karolina Bagdonė.

Lietuvos kultūros taryba negali funkcionuoti be jos veiklą nustatančio dokumento – gairių, kurios keičiamos kartą per metus. Kokius svarbiausius jų atnaujinimus išskirtumėt?

Rimvydas Laužikas. Pirmiausia pradėčiau nuo to, kad trečiosios kadencija taryba perėmė vieną ar kitą dalyką iš prieš tai buvusios. Gerai tai, kad joje dirbo žmonių iš ankstesnės kadencijos ir išliko institucinis tęstinumas, kuomet jie tobulina procesą ir jį perduoda kitiems. Viskas tuomet gali vykti evoliuciniu principu.

Viena iš šios kadencijos tarybos krypčių, kuri man labai patiko, buvo judėjimas nuo institucijos link individo, daugiausiai tą darėme stiprindami stipendijų priemonę. Kultūrą kuria žmogus, o institucija – tik erdvė. Kita man artima kryptis – meno sričių stambinimas. Šių dienų pasaulis yra tinklas, o ne mažos uždaros dėžutės – tarpdisciplininiai ryšiai neišvengiami.

Asta Pakarklytė. 2020 m. pandemijos metu taryba paskirstymui gavo beveik dvigubą biudžetą, todėl turėjo galimybę suformuoti daugiau kaip 5 mln. eurų krepšelį ir skirti 2 400 stipendijų individualiai kūrybai. Tai – istoriniai skaičiai. 2021 m. staiga teko grįžti į priešpandeminį 1,6 mln. planą stipendijoms ir ieškoti amortizavimo galimybių. Ilgainiui atkreipėme dėmesį, kad stipendijos yra silpna grandis – joms skiriami tik 8 proc. viso tarybos biudžeto. Atlikus tarptautinę analizę paaiškėjo, kad Lietuva šiuo aspektu smarkiai atsilieka ne tik nuo Skandinavijos šalių, bet ir kitų Baltijos valstybių. Teikėme siūlymą stiprinti investicijas į individualų kūrėją, į kurį buvo atsižvelgta, bet toliau sparčiai augant ekonomikai, šis padidėjimas dabar vėl atrodo neadekvatus, kai stipendija kūrybai – 800 eurų, o išmoka už prastovą – virš 1 000.

Stipendijose vyko ir kitos permainos: tris metus veikė speciali programa Ukrainos kūrėjams, kuri buvo unikali savo jautrumu, inicijavome priemonę pradedantiesiems kūrėjams, šviežiai pateikėme siūlymą dėl mobilumo stipendijų kalendoriaus lankstumo. Svajojome ir apie atskirą stipendijų priemonę regionų kūrėjams, ją integruojant į „Tolygios kultūrinės raidos“ programą.

Rimvydas Laužikas. Ukrainiečių stipendijų patirtis atskleidė poreikį integracinėms stipendijoms. Migracijų laikais reikia galvoti, kaip padėti kūrėjams, atvykusiems iš kitų šalių, įsitraukti į Lietuvos kultūrinį lauką. Atvykusiems iš pradžių gali būti sudėtinga įsitraukti į lietuvišką kultūrinę terpę ir pretenduoti gauti lėšų savo sumanymams. Tokios stipendijos labai vertingos, nes iš pradžių žmogus gali kelis kartus teikti paraišką „integracinei“ stipendijai, o jau vėliau bandyti dalyvauti su kitais kūrėjais bendrame sraute.

Jūsų kadencija sutapo su Kultūros rėmimo fondo panaikinimu. Tai reiškia, kad nebebuvo atskaitymų nuo tų vadinamųjų „nuodėmės mokesčių“, tarybos biudžetas finansavimui siekė apie 22 mln. eurų, o pati taryba veikė biudžetinių metų ritmu. Kaip šią situaciją vertinate?

Asta Pakarklytė. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad menas ir kultūra nėra ilgalaikis strateginis valstybės tikslas, o tik kasdienė reikmė, kuriai nebūtina tokia ypatinga biudžeto sandara, kaip kad Kultūros rėmimo fondo. Tolimesnis fondo likvidavimas buvo tiesiog natūrali šio sprendimo pasekmė.

2021 m. esu publikavusi tekstą „Kultūros rėmimo fondo lūžis: grėsmė ar galimybė?“. Labai laukiu, kada galėsiu įvertinti šio principo perlaužimą dešimtmečio perspektyvoje, bet kol kas matau tik grėsmę. Jei iki šiol veiktų fondo sandara, Lietuvos kultūros taryba šiemet būtų skirsčiusi 28 mln. eurų finansavimą, o naujoje realybėje tam turėjo tik 22 mln. eurų. 

Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė.

Vytenio Budrio nuotr.

Rimvydas Laužikas. Kasmet vis daugiau gerų projektų lieka už brūkšnio – ne todėl, kad blogi, o todėl, kad baigiasi pinigai. Neretai negavę finansavimo lieka nusivylę, nors jų projektas surinko net 70 balų ar daugiau. Siūlyčiau esantiems virš brūkšnio pažaisti proto žaidimą: „Ką mestumėte lauk iš tų projektų, kurie gavo finansavimą?“.

Kitas svarbus dalykas – valstybės kultūros politika. Šiuo metu turime iš sovietmečio paveldėtą, labai institucionalizuotą kultūros struktūrą ir mąstymo būdą, kad institucionalizuota viešojo sektoriaus struktūra yra geriau už individualų menininką ir už nevyriausybinę organizaciją.

Jeigu peržiūrėtume Lietuvoje kultūrai tekusias lėšas pastaruosius penkerius metus, tai jai skirta labai daug, bet didžioji dalis lėšų „tekėjo“ per institucinę struktūrą. Lietuvos kultūros tarybos finansavimas tokio augimo nematė. Jei tarybai skiriamų lėšų augimas būtų toks pats, kaip visai kultūrai Lietuvoje, tuomet turėtume beveik idealią situaciją.

Kultūros laukas turi lūkestį, kad taryba „išsimuš“ didesnį biudžetą, o tarybos nariai sako – reikia dirbti kartu su visa bendruomene. Kaip pavyko derinti šiuos lūkesčius?

Rimvydas Laužikas. Vienas iš dalykų, kurių nepavyko iki galo pasiekti – bendras darbas su organizacijomis ir kūrėjais. Pokyčiams neužtenka paburbėti feisbuke – reikia realaus veikimo. Taryba ėjo pas premjerę, kalbėjosi su kitomis institucijomis įvairiuose formatuose. Bet tai inertiškas procesas – reikia dirbti kartu: kūrėjai, jų organizacijos, ministerijos struktūros. Reikėtų sakyti: „Žiūrėkite, problema yra ne ta, kad taryba bloga, problema – ta, kad tiesiog yra per mažai pinigų ir per daug gerų projektų lieka už brūkšnio“.

Asta Pakarklytė. Ne kartą diskutavom, kas ką turi daryti ir kaip pasiskirstyti atsakomybę bei funkcijas. Taryba teikė siūlymus, poreikių lenteles, ėjo į susitikimus ir taip toliau, bet to buvo per mažai. Reikia daugiau vienybės, bendrų veiksmų, o ne tik individualių reakcijų po finansavimo rezultatų.

Rimvydas Laužikas. Taip, trūksta sisteminio lobizmo.

Po rezultatų paskelbimų dažnai susidaro įspūdis, kad jeigu vertinę ekspertai būtų iš karto paviešinti, daug kas ir išsispręstų. Kaip jums atrodo, ar ekspertų viešumas sustiprintų pasitikėjimą taryba?

Asta Pakarklytė. Man regis, atėjo metas rimtai permąstyti tarybos vertinimo modelį, suteikiant daugiau atsakomybės ir tvarumo ekspertų grupėms. Visą mechanizmą grįsti ne kiekvienam konkursui iš naujo surenkama ekspertų sudėtimi, o stacionariomis komisijomis, kurios kauptų patirtį ir atmintį, būtų iš karto viešos. Taip veikia ne viena menų taryba ar kultūros fondas užsienio šalyse, kur vertinančių ekspertų pavardės yra iš karto žinomos.

Ekspertų grupėms suteikus visą atsakomybę dėl sprendimų priėmimo, sutrumpėtų vertinimo procesas ir rezultatų reiktų laukti trumpiau. Bet tada kyla klausimas – o ką veiktų tarybos nariai, kokios būtų jų funkcijos? Tokiu atveju ir tarybos nariams reiktų naujų atsakomybių, kuo galėtų tapti sprendimų priėmimas dėl programų tinklelio ir jų kvotų, finansavimo taisyklių ir tvarkų, ką dabar tvirtina Kultūros ministras, nors užsienio tarybose ši užduotis dažnai būna patikėta būtent tarybai. 

Rimvydas Laužikas. Eksperto žinojimas, kad jis bus viešas, įpareigoja labiau, negu slepiantis už anonimiškumo. Kitas dalykas, kuris buvo svarbus tarybos darbotvarkėje, tai nuolatinis pasistumdymas tarp reikalavimo siaurinti ekspertų veikimo laisvę ir vertinti tik pagal kažkokį kriterijų rinkinį, kad praktiškai mechaniškai galėtum sudėjęs varneles patvirtinti arba atmesti paraišką ir ekspertinio vertinimo kaip laisvo, kūrybiško, sunkiai suvaldomo dalyko liktų kuo mažiau. 

Ši taryba nenuėjo varnelių dėliojimo linkme, ką vertinu labai pozityviai. Bet dabartinis ekspertavimo modelis iš tiesų labai sunkiai administruojamas, kartais ilgai užtrunka, kol pagaliau sudaroma ekspertų grupė. Tad judėjimas link kažko stabilesnio didintų efektyvumą ir taupytų administracinius resursus.

Rimvydas Laužikas.

Martyno Plepio nuotr.

Jūsų kadencijos metu nacionaliniai ir valstybiniai muziejai buvo išimti iš tarybos modelio ir nebegalėjo dalyvauti jos konkursuose. Ar tai sustiprino nevyriausybines organizacijas ir paskatino jų finansavimo pokyčius?

Asta Pakarklytė. Vizualiųjų menų ir atminties institucijų srityse, kuriose ir telkėsi muziejų paraiškos, pasikeitė konkurencinė aplinka, bet staigaus efekto tai nesukūrė, nes sumažėjęs organizacijų skaičius teikė paraiškas sumažėjusiam finansiniam krepšeliui. Beveik visos lėšos, kurias gaudavo muziejai, išėjo kartu su jais, tad kol kas skirtumas labiau administracinis.

Apskritai, vertinant ilgesnę perspektyvą, palyginkime 2014 m., kai taryba organizacijoms iš viso paskirstė 14 mln. eurų, ir 2024 m., kai – 19 mln. eurų. Suma tarsi ir didesnė, bet įvertinus infliacijos poveikį, ar vis dar galime pajusti augimą? Tačiau analizuojant finansavimo pasiskirstymo proporcijas, poslinkis nevyriausybinių organizacijų link yra akivaizdus. Pirmais metais šios organizacijos gavo 57 proc. skirstomų lėšų, o dabar jau – 70 proc.

Prie to prisidėjo kultūros politikų sprendimai iš pradžių riboti nacionalinių ir valstybinių scenos meno įstaigų paraiškų teikimą tarybai, o neseniai – ir muziejų. Tad pačią intenciją vertinu pozityviai.

Rimvydas Laužikas. Skeptiškai žiūriu į „kišenėlių“ modelį. Kultūra yra tinklas, ribos tarp kūrėjų, institucijų, sričių – trinasi. Mažinant konkurenciją, bet nemažinant lėšų augimo – dar suprantama. Tačiau dažniau mažinami abu. Valstybėje geriau reikia galvoti apie vieningą kultūros finansavimo sistemą, kur kriterijai subalansuotų šansus ir užtikrintu lygias galimybes tarp skirtingų organizacijų.

Tam užtikrinti reikėtų įvertinti ir skirtingų organizacijų galimybes, pavyzdžiui, vienos turi daug personalo, stabilius etatus, o kitos to neturi, gyvena tik iš projektinių lėšų. Ko gero, galvočiau apie europinius projektus ir europinę patirtį, kuomet daliai smulkaus ar vidutinio dydžio institucijų duodama papildomų balų.

Šiuo metu dar tik laukiame strateginio finansavimo poveikio analizės, bet kaip apskritai vertinate strateginio finansavimo priemonę?

Asta Pakarklytė. Strateginio finansavimo programoms tenka labai reikšminga Lietuvos kultūros tarybos biudžeto dalis – geras ketvirtadalis, beveik 6 mln. eurų. Nepaisant to, strateginių organizacijų bei tarptautinių renginių noras augti ir gauti daugiau yra suprantamas ir pagrįstas, tačiau norint to pasiekti nuolatinėje stabilaus ar sustingusio biudžeto situacijoje, reiktų spręsti, ko atsisakyti, kad čia būtų galima pridėti. Tai labai nepaprastas rebusas.

Rimvydas Laužikas. Buvo dar viena diskusija – kaip padaryti, kad strateginė programa nevirstų biudžetiniu finansavimu. Kiekviena organizacija siekia finansinio saugumo ar galimybės planuoti ateitį. Tuomet evoliucionuojam tokio modelio link, kai kažkas nuolat gauna ir tai ima panašėti į savivaldybių biudžetinėms įstaigoms ar valstybės institucijoms skiriamą finansavimą.

Reikia atvirumo ir konkurencingumo – kad naujos organizacijos galėtų ateiti, jei turi vertingą idėją. Bet kartu svarbu nesuardyti to, kas jau veikia. Reikia ieškoti pusiausvyros ir tas procesas, manau, tebevyksta ir nėra baigtinis.

Ko palinkėtumėte ketvirtos kadencijos Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimui?

Rimvydas Laužikas. Jau užsiminiau ir toliau kalbėčiau apie evoliuciją – nuolatinį procesą. Aplinkybės keičiasi, turime gyventi su tuo, identifikuoti trūkumus ir juos šalinti. Tą darėme mes, linkiu tai tęsti ir kitai tarybai.

Asta Pakarklytė.  Iš visų signalų, kuriuos gaunu pastaruoju metu, darau išvadą, kad mūsų kadencija, nepaisant visų iššūkių, veikė labai gerais ekonominio augimo laikais. Tikiuosi, kad klystu, bet kol kas panašu, kad stabilus tarybos biudžetas taps optimistiniu artimiausios ateities scenarijumi. Net ir neišgyvenant finansinio augimo, naujai kadencijai linkiu išlaikyti dėmesį, susiklausymo tarpusavyje ir gero ryšio su Kultūros ministerija, tiek su jos politine komanda, tiek mūsų veiklą kuruojančiais asmenimis. Sėkmės!

Išsamiau apie trečiąją tarybos kadenciją klausykite čia: