- Pagrindinis
- Naujienos
- Pranešimai
- Artūras Morozovas apie socialinę atskirtį: „Didžiulio trūkumo būsenoje esančiam žmogui pokalbis – nepaprastai svarbus“
Artūras Morozovas apie socialinę atskirtį: „Didžiulio trūkumo būsenoje esančiam žmogui pokalbis – nepaprastai svarbus“
Daugybę metų su fotokamera keliavęs po pasaulį dabar jis dokumentuoja regionų gyvenimą Lietuvoje. „Manau, kad tai susiję su branda. Kuo toliau, tuo labiau artėju prie savęs ir savo vietos, tai pradeda rūpėti. Lietuvoje matau baltą lapą. Mažai čia darome, o pasauliui dabar esame labai įdomūs“, – sako dokumentikos fotografas, Kauno kolegijos dėstytojas Artūras Morozovas. Naujausiame savo fotografijų cikle „Sutikau žmogų“, kuris greitai virs ir dokumentine knyga, Artūras gilinasi į socialinės atskirties ir nepritekliaus temas, suteikdamas balsą tyliajai, neišgirstai visuomenės daliai. Apie šiuos susitikimus su Artūru Morozovu kalbasi Monika Augustaitytė.
Ciklą apie socialinę atskirtį „Sutikau žmogų“ fotografuoji nuo 2017–2018 metų. Kaip ši tema atėjo į tavo gyvenimą?
Mane labai pradėjo dominti socialiniuose paribiuose gyvenančių žmonių tema. Prie jos priėjau, kai dirbau fotožurnalistu Ukrainoje. Tuo metu pasaulis dar buvo kitoks – važinėdavau į abi fronto linijos puses. Okupuotose Donecko, Luhansko teritorijose pamačiau, kaip tylioji, pasyvioji visuomenės dalis staiga pradėjo bendrauti su rusų kariais, kovoti už Rusiją, nuo kurios tiek metų kentėjo, kovoti prieš kažkokį Vakarų pasaulį, kurio Donecko priemiestyje niekada nepatyrė. Pamačiau, kaip visuomenė skaldoma per socialinę skirtį. Visame mieste matydavau iškabintus plakatus: karikatūra, kurioje du homoseksualūs vyrai apglėbę verkiantį vaiką. „Gayropa“ užrašyta. Čia – neva Vakarų vertybės. Arba kitame: Rusija apkabinusi saugo nuo viso Vakarų pasaulio grėsmių. Ta tylioji visuomenės dalis, apie kurią nieks negalvojo, labai stipriai suveikė.
2016 m. dirbau JAV nušviečiant Donaldo Trumpo rinkimus. Man buvo didžiulis šokas ir nuostaba, kaip skiriasi didmiesčių ir periferijos gyventojų pasirinkimai. Iš Lietuvos išskridau kupinas intelektualios satyros apie D. Trumpą ir jo rinkėją. Bet kai pasitraukiau į periferiją, pradėjau važinėti po valstijas, bankrutavusius miestus, nebesutikau nieko, kas balsuos už Hillary. Man pasidarė įdomi mažiau matoma visuomenės dalis. Grįžęs į Lietuvą iškart pradėjau į tai gilintis. Iš pradžių buvo nedrąsūs bandymai suprasti, ar bus įmanoma tokį uždavinį įgyvendinti. Praverti namų duris nepažįstamajam su fotokamera, ypač pažeidžiamiems žmonėms, yra šioks toks iššūkis. Aš jaukinausi žmones.
Ar dabar šiuos žmones geriau supranti? Kokie suvokimai tave aplankė artimai bendraujant beveik aštuonerius metus?
Man kažkiek paaiškėjo, kaip plinta populizmas. Bet kalbant filosofiškai, labiausiai mane domina žmogaus nepažinumas. Leonidas Donskis tai įvardijo „stebuklu žmoguje“. Mane domina poelgių, pasirinkimų aplinkybės, domina žmogiškoji gelmė. Už kiekvieno poelgio yra kokia nors priežastis. Žmogus, manau, tam tikriems dėsniams yra per silpna būtybė. Retai būna, kad iš labai sudėtingos gyvenimiškos situacijos jis staiga pakiltų kaip Feniksas ir pradėtų oriai gyventi.
Man atėjo supratimas apie mūsų visuomenę, kaip audinį, ir kiek svarbi yra pagarba ir palaikymas. Pamačiau, pavyzdžiui, kodėl vienų labai panašiai gyvenančių žmonių gyvenimai ima keistis į gerąją pusę, o kitų – į blogąją. Sakyčiau, tai lemia palaikymas, nesmerkimas, nevertinimas. Ypač jei kalbame apie mažą kaimo bendruomenę, kuri daugeliui miestiečių atrodo graži ir romantiška. Jeigu ji tave įkalina ir pasmerkia, negali išsilaisvinti. Visi įpranta, kad esi toks, nieko iš tavęs nesitiki, tik smerkia, kol galiausiai pradedi užsiimti nelegaliais dalykais, užsidarai su alkoholiu. Fotografuoju tokias dvi daugiavaikes šeimas ir matau, kaip vienos gyvenimas tamsėja, išlieka labai sudėtingas, o kita šeima kažkaip stojasi, vaikai pradeda eiti į folkloro būrelius. Tada pamatau, kaip medžiotojas kaimynas šiai šeimai atneša dešros, mėsos. Ant stalo padėta dešra yra pasakymas „aš čia esu“, „aš matau tave“, „palaikau“. Tai leidžia išlaikyti ryšį su aplinkiniu pasauliu, neužsidaryti.
Kaip paaiškini savo fotografijų herojams, kodėl nori juos fotografuoti?
Mane to išmokė senųjų barų fotografavimas Kaune. Visa vietos bendruomenė kas dieną renkasi kokiuose nors Šančiuose, kur daug alkoholio ir pinigai ne visą laiką mušami į kasą. Su savo fotoaparatu ten būdavau svetimas. Kai ateinu kaip stebėtojas, iš pradžių esu pavojus. Žmogui, esančiam atskirtyje, turiu kiek įmanoma aiškiau paaiškinti, kokie mano tikslai ir kaskart priminti. Sakau taip: „Ruošiu knygą apie socialinę atskirtį, apie žmones, kurie sudėtingai gyvena, manau, kad jų balsas yra retai girdimas“. Ir tada paklausiu, ar žmogus save tokiu laiko. Kai pradedu klausinėti apie vaikystę, santykius, sunkius gyvenimo etapus, jam greitai pasimiršta, dėl ko aš čia esu. Čia darau interviu, o žmogus man pasakoja ir patiki paslaptis, kaip draugui. Tada ir vėl klausiu, ar tikrai galiu tai rašyti knygoje.
Ar pačiam atėjo naujų įžvalgų apie tai, kodėl žmonės neištrūksta iš nepritekliaus ir socialinės atskirties?
Tai – savivertės problemos, dėmesio nebuvimas, socialinių įgūdžių stoka. Kažkas būna įvykę vaikystėje: skaudūs tėvų pasakyti žodžiai, aplinka, kuri teisė, neįvertino. Per interviu visada stengiuosi ateiti į tą tašką, kur mūsų gyvenimai buvo visiškai vienodi. Dažniausiai tai būna devinta, dešimta klasė. Tas nekaltas vaikas planuoja gyvenimą, bet kažkas tame etape įvyksta. Arba jau būna įvykę anksčiau. O kai esi vienas, gali labai stirpiai kristi, nueiti ne tuo keliu.
Yra tokia Oscar Lewiso antropologinė skurdo kultūros teorija (ang. the culture of poverty). Jis aprašo, kad skurdas yra kaip tradicija – perduodamas iš kartos į kartą. Tai kritikuotina, bet iš dalies tą reiškinį atspindį: iš kartos į kartą perduodami tam tikri įgūdžiai. Buvau nusipirkęs kemperiuką, su juo važiuodavau fotografuoti į kaimą, ten ir gyvendavau. Vaikams būdavo pramoga – ateidavo vakarais pas mane pažaisti, pavairuoti. Jie manęs klausinėjo, kaip gaunu atlyginimą, kur jį pasiimu, ar galiu pirkti viską, ką noriu. Jų akiratyje nėra žmogaus, dirbančio darbą ir mėnesio pabaigoje gaunančio atlyginimą. Bet jie turi visai kitas žinias: kaip išgyventi iš miško, kur pigiau, kur ką priduoti, kaip dalyvauti nelegalioje darbo rinkoje, kaip už tuos nelegaliai gautus grynuosius nusipirkti mašiną, kurios nepamatytų „Regitra“ ar „Sodra“ (tai yra prabangos prekė ir nebemokės pašalpos). Kai tėvai miršta, juos iškart pasiima kitas pasaulis, nes tai yra tai, ką jie moka.
Sėdi prieš mane penkiasdešimties, šešiasdešimties metų amžiaus vyrai ir sako: „Kam aš reikalingas, kas aš toks, kam aš esu? Pažiūrėk, aš – visiškas pašlemėkas“. Dar po kokių dviejų pokalbių prasitaria, kad jį taip visą laiką vadino tėtis. Tai vyko prieš beveik penkiasdešimt metų, bet vaikui įėjo į samonę. Jis sėkimngai bandė dirbti, bet atsitiko gaisras ir jis sugniužo. Iš tų žmonių, kuriuos kalbinu, kai kas dirbti nori, bet tai labai sudėtinga. Reikės kažką apsirengti, įsilieti į kolektyvą. Be to, visą laiką tikrina seniūnija, kaltina. Jeigu mano gyvenime kažkas atsitiktų ir peržengčiau tokį slenkstį, kad gaučiau socialinę paramą ar neturėčiau darbo, turbūt irgi iš to neišeičiau.
Tai čia veikia labai stipri baimė, gėda.
Taip, eini į labai rizikingą lauką, kur reikia daug drąsos. Bet jei neini, gyveni stabiliai: tą pačią dieną gauni išmokas, visą laiką būni su savo vaikais – užsimezga nerealiai glaudūs ryšiai. Jei nėra smurto, daug socialinės atskirties šeimų gyvena artimai su vaikais. Viena šeima Dzūkijoje, pas kurią važinėju, kartu grybus džiovina. Aš neturiu laiko su savo tėvais tokių dalykų daryti.
Šioje srityje reikia labai individualiai dirbti. Dabartinė sistema padeda, nepalieka žmogaus vieno, bet kartu nėra pasirengusi išvesti jo iš to uždaro rato. Mačiau situacijų, kai pas dviejuose kambariuose gyvenančius septynis žmones atvažiuoja „Carito“ ar „Raudonojo kryžiaus“ darbuotojai, atveža du bulvinius maišus žaislų, pasako „čia jums“ ir išvažiuoja. Matau, kaip mama atsidūsta. Žaislai kitą dieną nereikalingi mėtosi kieme. Vieni kaimynai man sakė: „Mes savo vaikams taupome žaislus, retai perkame ir tie žaislai yra vertinami. O jie nevertina“. Pagalba kartais yra kaip buldozeris: duoda visiems drabužių, to, ano. Bet tuo metu šeimai jų visiškai nereikia, kritiškai reikia kitų dalykų.
Man labai gražu, kad savo herojams tu nuveži atspausdintas fotografijas. Kodėl tą darai?
Gal tai – padėka, draugiškumas. Į šitą procesą žiūriu kaip į bendradarbiavimą. Stengiuosi, kad ir žmonėms kažkas iš to būtų. Ne tik dėmesys, pokalbis ar pagalba retkarčiais. Man atrodo, fotografija priklauso ir jiems, negaliu jų slėpti. Matau, kaip žmonės tą vertina. Ypač esantys geografinėje atskirtyje, gyvenantys giliai miškuose, be elektros. Ta į trobelę atvežta fotografija jiems tampa savotišku altorėliu.
Kuo pats šiandien jautiesi: fotožurnalistu, dokumentininku, tyrėju?
Aš vadinu save fotografu. Man kuo toliau, tuo labiau norisi tolti nuo žiniasklaidos kaip profesinio lauko, nes jis labai ribotas. Žurnalistai lavinami būti ekspertais, žinovais. Jie yra vertintojai, turi turėti savo nuomonę. Bet man tai kvaila. Nors socialinės atskirties temą pradėjau kaip žurnalistas, niekada tokios serijos nesukurčiau dirbdamas žiniasklaidoje, nes pokalbiui turėčiau valandą laiko. Iš pradžių mano ketinimas buvo per kelis mėnesius apvažiuoti Lietuvą ir greitai išleisti knygą. Bet gal pirmais fotografavimo metais tą žurnalistinę prieigą mečiau.
Mano bičiulis antropologas Donatas Brandišauskas man atvėrė visiškai kitą matymą. Sakė: „Tu turi ir save aprašyti: kaip ateini, kokia nuotaika, ką pajauti, ką užuodi, visa aplinka yra iškalbinga, jūsų susirašinėjimo žinutės“. Nuo tada pradėjau į tai kreipti dėmesį. Maksimalus sulėtėjimas, galėjimas ne visą laiką fotografuoti arba ne visą laiką įrašinėti, o tiesiog leisti laiką, man labai svarbus. Tokie yra vizualinės antropologijos metodai. Atsimenu, kaip nuėjau pas savo pirmąjį herojų Povilą. Jo amputuotos pėdos, jis daug metų gyveno savo pirtyje, nes sudegė namai. Pirmą kartą atėjau kaip fotožurnalistas – valandą pafotografavau, buvo įspūdingas interviu. Po to atvažiavau antrą, trečią kartą. Kažkurį kartą sėdžiu ir suprantu, kad prieš save matau vyksmą ir girdžiu istorijas, apie kurias net nebūčiau pagalvojęs. Kitaip sakant, supratau, kad ketinau pasakoti apie nepritekliaus, skurdo problematiką aprašydamas tų žmonių atsakymus. Bet klausimus užduodu aš. Ir tie klausimai – tikrai labai riboti ir skurdūs palyginti su tuo, ką galiu pamatyti kartu praleidęs daugiau laiko.
Ar įgyvendinti tokius lėtus socialinius projektus tau padeda Lietuvos kultūros tarybos finansavimas?
Lietuvos kultūros taryba labai prisideda prie to, kad galiu tokius dalykus kurti. Galiu pas žmogų atvažiuoti penkis, šešis kartus. Kiekvieną kartą tie pokalbiai keičiasi, jie vis atvirėja, žmogus pasakoja vis natūraliau, vis mažiau galvoja apie savo įvaizdį. Lietuvoje mes turime unikalų dalyką. Amerikiečių fotografai man to labai pavydi – Vakarų šalyse tokių praktikų nėra daug. Todėl ten tokia nežmoniška konkurencija dėl konkursų, apdovanojimų, užsakymų. Kuriančiam žmogui yra labai svarbu, kad kažkas finansiškai atrištų rankas. Tai mūsų kultūrą varo į priekį. Bet yra ir kita pusė. Gimsta daug sintetinės, surogatinės kultūros, nes kažkas tiesiog gali parašyti paraišką. Bet aš nekritikuoju. Labai sudėtinga atskirti, kas yra tikra, o kas – ne.
Nemažai laiko esi praleidęs karo zonose, kur dirbai fotožurnalistu. Įtampa, nesaugumo jausmas žmones psichologiškai nuvargina, todėl dažnai jie tampa aštresni, aršesni, kategoriškesni. Bet tu nepasiduodi pagundai skirstyti pasaulio į juodą ir baltą. Vis dar renkiesi empatiją, pagarbų toną, vengi vertinimų. Kaip tau tai pavyksta?
Nežinau, kas tai lemia, gal tai asmeninės savybės. Aš irgi esu sujautrėjęs, šiuo metu nelengva. Einant į bet kokį santykį su pažeidžiamu žmogumi vertinimo apskritai negali būti. Turiu vidinio smalsumo, stengiuosi jį paskatinti, labiau klausyti, stebėti, domėtis, bet ne vertinti. Aš aštuoniolika metų fotografuoju. Dabar atsigręžęs galiu pasijuokti iš savęs: kiek daug dalykų nežinojau, nors buvau įsitikinęs šimtu procentų. Buvau žurnalistinis ekspertas, turintis savo nuomonę. Puoliau smerkti vieną, kitą politiką, bet dabar paaiškėjo, kiek daug buvo nematomų priežasčių ir veiksnių. Kaip sėdėdamas prie kompiuterio ekrano ar fotografuodamas kažką per atstumą galėjau tai suprasti?
O karas labai išgrynina. Tiek mane, kaip fotografą, tiek ir tuos, kuriuos aš fotografuoju, ypač karius, esančius sudėtingose situacijose. Jis įneša baltai juodo pasaulio matymą, bet išgrynina pačius svarbiausius, vertybinius dalykus. Viskas sumažėja iki esminių kategorijų: maistas, šiluma, meilė, pyktis, mirtis. Kare išmokau būti tylusis stebėtojas. Atsimenu, per interviu kariui uždaviau tik vieną klausimą: „Iš kur tu esi?“ O jis kalba valandą – prirašiau lapų lapus. Mirties akistatoje, nesaugumo ar didžiulio trūkumo būsenoje, kuri labai artima ir socialinei atskirčiai, skurdo kultūrai, žmogui pokalbis yra nepaprastai svarbus. Buvo daug interviu, kuriuose žmonės visą gyvenimą man atvėrė. Išsipasakojus palengvėja, kariai visąlaik dėkoja, kai pasikalba.
Turbūt būna momentų, kai gatvėje pamatai žmogų, kurio tiesiog negali nenufotografuoti. Kas nenumaldomai traukia tavo akį?
Dokumentinė fotografija ieško autentiškumo, tikrumo, esminių dalykų. Žemės grumstas man yra labai gražus. Kai kaime kaimynė man iškepa duonos kepalą, visą laiką nufotografuoju. Kažkada seniai su fotografu Aleksandu Macijausku turėjome pokalbį, kuriame jis sakė: „Kodėl nieks nefotkina „Maximos“, „Akropolio“ ar „Lidlo“ – šiandien čia yra tikrovė“. Turbūt todėl, kad ten – labai daug netikrumo. O gatvėje mane traukia universalūs tipažai ar siužetai, kurie tarsi atėję iš klasikinės tapybos darbų. Kai prieš mane prasiskleidžia belaikiškumas, universalumas, simbolizmas, metaforos, tada ir stengiuosi fotografuoti.
Ar visada fotografuoji?
Jeigu išdrįstu. Esu nukentėjęs dėl to, kad kartais nesu toks drąsus ar įžūlus.