Dipukų vaikai: „Nepriklausomą Lietuvą sunku įsivaizduoti be išeivijos indėlio“

Šiais metais minima 80 metų nuo to, kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 metais Lietuva patyrė masinę priverstinę migraciją. Dėl jos 60 000 lietuvių, kitaip dar vadinamų dipukais (ang. – Displaced Persons), buvo priversti trauktis į Vakarus ir apsigyventi laikinose pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Lituanistikos tyrimo centro Čikagoje Tarybos pirmininkas dr. Robertas Vitas ir jo žmona, šio centro savanorių bei dipukų programos koordinatorė, Gailė Vitienė sumanė projektą „Dipukų (DP) metai“. Savo organizuojamuose renginiuose pora kviečia prisiminti, kaip lietuviai bėgo nuo tremties ir koks šios kartos išeivijos indėlis į Lietuvos Nepriklausomybę. Pašnekovus kalbina Monika Augustaitytė. 

Čikagoje esantis Lituanistikos tyrimo centras 2024–2025 metus nutarė paskelbti dipukų metais. Šis sumanymas gimė jūsų galvose. Kodėl lietuviams reikia tokių metų?

Gailė Vitienė. Labai norėjome pagerbti daug sunkumų išgyvenusius dipukų bendruomenės žmones, kurie iševijoje sugebėjo išlaikyti lietuvišką kultūrą ir tapatybę. Tuo pačiu norėjome papasakoti istoriją, kuri mokyklose nedėstoma. Robertas ir aš esame dipukų palikuonys. Gimėme Amerikoje, nes mūsų tėvai buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos. Tai suformavo patriotinę dvasią, kuri yra mūsų lietuvybės pagrindas. Jaunesnė karta to jau nelabai supranta. Šiandien dipukų kartos atstovai – garbingo amžiaus, jiems visiems virš aštuoniasdešimt. Šie žmonės yra mūsų gyvieji archyvai, kuriuos dar galime pažinti. Projekto „Dipukų (DP) metai“ renginiai pritraukia sausakimšą salę žmonių, trokštančių suprasti savo istoriją. Man rodos, kad ne tik Čikagoje gyvenantiems lietuviams, bet ir dabartinei Lietuvai tai yra aktualu. Todėl renginius filmuojame, o vaizdo įrašus talpiname „YouTube“ platformoje, Lituanistikos tyrimo centro paskyroje. 

Robertas Vitas. Nors esame dipukų vaikai, dauguma mūsų bendraamžių šios istorijos nežino. Ir tai nėra jų kaltė. Augdamas kartais girdėdavau žodį „lageris“ ar „karas“, bet su mumis tėvai apie tai detaliai nekalbėjo. Amerikiečių mokyklose Antrasis pasaulinis karas pristatomas taip: Amerikos priešai – Vokietija, Japonija, o Amerikos sąjungininkai – Anglija, Prancūzija ir Tarybų Sąjunga. Amerikiečiai nesupranta, kaip lietuvių, latvių, lenkų, vengrų ir kiti pabėgėliai atvyko į Ameriką, nesupranta Tarybų Sąjungos vaidmens Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių tarpe ši istorija jau yra pamiršta.

Dipukai save laikė ne emigrantais, o tremtiniais. Kodėl? 

Robertas Vitas. Nuo 1941 metų birželio Lietuva tris metus buvo Vokietijos okupacijoje. 1944 metų pradžioje jau buvo matyti, kad Vokietija Antrąjį pasaulinį karą pralaimės. Dipukai pasakoja, kad jų tėvai tuo metu iš pažįstamų sužinojo, jog yra slaptuose Maskvos sąrašuose. Karininkus, mokytojus, žurnalistus, politikus ar buržua planavo tremti į Sibirą, todėl jie buvo priversti bėgti. Nebuvo taip, kad Raudonoji armija pasirodė staiga, žmonės viską metė ir išbėgo. Jie tam ruošėsi. Kai vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis į Vakarus, maždaug 60 000 lietuvių traukėsi kartu su jais. Tai buvo kelionė į nežinią. Jie galvojo kad greitai grįš, kad karas pasibaigs ir gyvenimas tęsis. Bet iš tikrųjų nežinojo, ar išliks gyvi. Dar prieš pasitraukiant mano tėvo šeima gyveno Vilkaviškyje, kur subombordavo jų gyvenamąjį namą. Mano tėvas tuo metu buvo namie. Jį turėjo iškasti, bet jis išliko gyvas. Lietuvius bombardavo visi: amerikiečiai, anglai, rusai, vokiečiai. Kai augome, buvo tokia galvosena, kad mes gimėme tremtyje, nes mūsų tėvynė pavergta.

Kaip lietuvių gyvenimas atrodė laikinose pabėgėlių stovyklose Vokietijoje?

Gailė Vitienė. Šeimai būdavo duodamas kampelis šaltose vokiečių kariuomenės kareivinėse, kurį nuo kitos šeimos skyrė paklodė. Kadangi trūko maisto, žmonės augino savo triušius. Nepatogiausiose sąlygose, tarp bombų, lavonų ir kareivių, lietuviai, kiek galėjo, vis tiek normalizavo gyvenimą. Vaikai turėjo paprastą vaikystę. Tik tiek, kad jų žaislai buvo kulkos. 

Robertas Vitas. Sąlygos ten nelengvos, bet pragyventi buvo galima. Iš pradžių pabėgėlius prižiūrėjo amerikiečių ir anglų kariuomenės, vežė jiems maistą. Internete galima rasti nuotraukų: bendra valgykla, vaikai eilėje su kibirais laukia pieno ar sūrio. Aš visuomet sakau, kad mes, lietuviai, esame pasiutę – per amžių amžius nepasiduodame. Lietuviai pabėgėlių stovykloje labai greitai įsigijo sukneles, kostiumus, kad galėtų jaustis oriai. Jie įkūrė ten savo mokyklas, teatro ir tautinių šokių grupes, chorus, atsteigė skautų ir ateitininkų jaunimo organizacijas. Turėjo savo leidyklas, kuriose susitarę su vokiečių spaustuvėmis, leido laikraščius, knygas. Truputį vėliau su latviais ir estais net įsteigė Pabaltijo universitetą, kuris veikė porą metų. Nuostabu, kiek lietuviai nuveikė. Nesuprantu, kaip jie sugebėjo tą padaryti.

Sovietai lietuvius iš pabėgėlių stovyklų grobdavo, tiesa?

Robertas Vitas. Taip. Atvykę sovietų agentai kartais viešai agituodavo: „Grįžkite į Tėvynę, ten – rojus!“, o kartais bandydavo pagrobti. Šiaip amerikiečiai lietuvius saugojo, bet pasitaikė ir nemalonių įvykių. Deja, buvo žemesnio rango amerikiečių karininkų, kurie nežinojo, kad Amerikos valdžia nepripažįsta Lietuvos okupacijos. Kai kurie jų bandė surinkti lietuvius ir neteisėtai atiduoti sovietams. Generolas Eizenhaueris sužinojęs įsakė tučtuojau tai sustabdyti. 

Gailė Vitienė. Jauni vyrai buvo grobiami dar prieš patekdami į stovyklas. Sovietai užpuldavo keliaujančius vežimus. Kai mano mama su tėveliais bėgo iš Lietuvos, senelis užsirišo bobutės skarą, kad nesimatytų, jog jis yra vyras. Bijojo, kad pagrobs ir tuomet kažkas blogo nutiks jo žmonai ir dukrai. 

Į JAV po Antrojo pasaulinio karo atvyko apie 30 000 lietuvių. Trečdalis jų apsigyveno Čikagoje. Kaip jiems sekėsi kurti naujus gyvenimus? Kaip juos sutiko vietiniai? 

Gailė Vitienė. Kad galėtum atvykti į Ameriką, reikėjo turėti sponsorių. Čia gelbėjo „pirmabangiai“ lietuvių migrantai, kurie globojo tuos žmones: duodavo kvietimus, padėjo susirasti darbą. Daktarai ir profesoriai ėjo dirbti į skerdyklas, dažyti namus. Įsivažiuoti į normalų gyvenimą jiems užtruko nuo penkerių iki dešimties metų.

Robertas Vitas. Buvo sunku. Iki 1973 metų Amerikoje veikė karinė prievolė.  Po karo lietuviai buvo šaukiami į kariuomenę, kurioje turėjo atitarnauti du metus. Kai dipukai laivu atvyko į Ameriką, vyko Korėjos karas. Kai kuriuos jaunus lietuvius netrukus paimdavo į Amerikos kariuomenę ir išsiųsdavo į Korėją. Ironiška, kad juos dažnai išsiųsdavo ir į Vokietiją, iš kurios ką tik išplaukė. Tik šįkart jie galėdavo gyventi daug geresnėse sąlygose: buvo kaip reikiant maitinami ir pan. Dauguma amerikiečių lietuvius priėmė šiltai, nes patys buvo italų, airių, graikų kilmės. Bet buvo tokių, kurie nepriimdavo. Mano tėvas į Ameriką atvyko aštuoniolikos metų. Jis pradėjo studijuoti ir tuo pačiu metu dirbo gamykloje. Tėvas pasakojo, kad kai gamykloje amerikiečiui sulūždavo koks nors įrankis, nebūdavo jokių problemų. Bet jei lietuvis ar lenkas prieidavo prie viršininko su tuo pačiu reikalu, juos išvadindavo „prakeiktais dipukais“. Čikagoje lietuviai gyveno toje pačioje apylinkėje. Marquette parko 69-oji gatvė buvo pervadinta į Lithuanian Plaza – tiek daug ten buvo lietuvių verslininkų: parduotuvių, kepyklų, restoranų.

Išeivijos atstovai Vyriausybėje: Kristina Lapienytė, Regina Butkus, Robertas Vitas. Šalia jų Darius Žeruolis, Inga Zakšauskienė, Gintaras Dručkus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Koks, jūsų akimis, yra išeivijos lietuvių indėlis į Lietuvos Nepriklausomybę? 

Robertas Vitas. Į Ameriką ar kitas Vakarų šalis pirmoji emigrantų banga atvyko XIX a. Jau tada išeivijos lietuviai Šveicarijoje, Anglijoje, Amerikoje, Vokietijoje pradėjo darbuotis ne tik dėl Lietuvos autonomijos, bet ir dėl nepriklausomybės. Buvo įsteigtas ne vienas Lietuvos informacijos biuras, telkęs ir skleidęs informaciją Amerikos politikams, žiniasklaidai. Kad pasaulis sužinotų, jog yra tokia Lietuva ir ji reikalauja nepriklausomybės, lietuviai aplankė kongresmenus, senatorius ir net prezidentą Baltuosiuose rūmuose. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1940 metų birželį, o jau liepos mėnesį Amerikos lietuvių delegacija apsilankė pas prezidentą Ruzveltą. Iš to ir gimė okupacijos nepripažinimo politika. Sąjūdžio metais Čikagoje buvo įsteigta Sąjūdžio atstovybė. Sunku įsivaizduoti nepriklausomą Lietuvą be išeivijos indėlio. Lietuva – labai maža šalis, todėl turėti palaikymą užsienyje yra labai svarbu. 

Galima išgirsti istorijų, kaip Sibire augusių tremtinių vaikai jaučia apmaudą dėl to, kad tėvai nebėgo ir jiems teko gyventi tremtyje. O kaip dipukų vaikai vertina sprendimą išvykti į Vakarus? 

Gailė Vitienė. Tikrai buvo ir iki dabar mano šeimoje yra tokių, kurie kaltina, kad mano tėveliai bėgo: „Kodėl jūs bėgote, jūs – išdavikai, turėjote pasilikti padėti Lietuvai“. Bet jei mus būtų nužudę ar ištrėmę į Sibirą, tada nieko nebūtume galėję daryti. Stulginskis iš Sibiro grįžo visiškai suluošintas žmogus. Ar tikrai mums tai buvo į naudą? Lietuvai visada buvo ir bus naudinga turėti Amerikoje ir kituose kraštuose gyvenančių lietuvių, nes mes visada palaikysime Lietuvą.

Robertas Vitas. Šiuo klausimu nuomonės yra skirtingos ir, man rodos, mes to neišvengsime. Daug kas kritikavo Smetoną, kad bėgo iš Lietuvos. Nors jis tragiškai žuvo Klivlende, bet prieš tai turėjo progą Vakarų Europai, Pietų Amerikai, JAV papasakoti, kas darosi Sovietų okupuotoje Lietuvoje. Dar nuo caro laikų per ilgas okupacijas pabėgo daug lietuvių. Šiandien esame pasaulinė tauta – lietuvių  rasi visur. Kas prieš penkiasdešimt metų būtų pagalvojęs, kad taip bus? Mūsų tėvynė yra ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje prie Baltijos jūros. Lietuva yra ten, kur lietuviai gyvena ir sąmoningai veikia. 

Visų dipukų šeimų istorijose yra žuvusių, sužeistų arba dingusių be žinios. Minėjote, kad priverstinę migraciją patyrusi karta apie šias patirtis su savo vaikais nekalbėjo. Tačiau jūsų organizuojamuose projekto „Dipukų (DP) metai“ renginiuose savo istorijomis jie visgi dalinasi. Kas paskatino juos atsiverti?

Robertas Vitas. Mano mama apie tai kalbėti pradėjo tik keletą metų prieš mirtį. Ji matė lavonus, kruvinus kūnus, kūno dalis medžiuose ir t. t. Vienas pensininkas gydytojas man pasakojo, kad motinos gimdydavo sniege, o žmonės bėgdami turėdavo vogti maistą, nes reikėjo maitinti vaikus. Kai kurie žmonės išprotėjo, nusižudė arba žudė kitus. Šeimos nariai dažnai būdavo atskiriami. Pavyzdys yra mano tėvo brolis. Jį vokiečiai paėmė kasti apkasų, vėliau – dirbti mechaniku vokiečių karo aviacijoje. Karas ėjo į pabaigą, todėl lėktuvų kaip reikiant nebetaisė. Dėdė valgė valgykloje, kai pakilęs vokiečių lėktuvas staiga krito ir pataikė tiesiai į ją. Mano dėdė žuvo. Visokių buvo istorijų. Tokius dalykus norisi pamiršti.

Gailė Vitienė. Mano senelis prieš mirtį kartais pasakodavo, kaip jie slėpėsi miškuose, nežinojo, ką daryti, kur bėgti. Bombos krito visur, jis poteriavo ir pagal saulę ėjo į Vakarus. Ne vieną kartą pabėgėlių stovykloje vakare grįžę žmonės namą rasdavo subomborduotą. Tokiomis istorijomis dalintis sunku. Mano mama irgi tik prieš mirtį pradėjo daugiau atsiverti. Dipukai pradeda apie tai kalbėti, nes junta, kad ilgai negyvens. Jie nori istoriją palikti ateities kartoms. 

Projekto „Dipukų (DP) metai“ renginys.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip šiandien apibūdintumėte Amerikos dipukų ir jų vaikų, tai yra savo bendraamžių, kartas? 

Gailė Vitienė. Pirmas žodis, kuris ateina į galvą yra patriotai. Jaunesnė karta mano, kad mums Lietuva visai nerūpi. Bet mums nuo vaikystės buvo įkalta, kad vieną dieną Lietuva bus laisva, todėl turime jai kaip nors padėti. Namie kalbėdavome tik lietuviškai, kiekvieną savaitgalį burdavomės su kitais lietuviais.  Su Lietuvoje likusia šeima palaikėme ryšį, padėdavome, kas mėnesį siųsdavome paketus. Tėveliai vaikystėje mus vertė rašyti laiškus pusseserėms, kurių visai nepažinojome. Kai kurių dalykų nebuvo galima rašyti, todėl aš galvodavau: „Koks gi čia laiškas – labai nuobodus“. Visi, kurie pasitraukė, norėjo išlaikyti savo kultūrą, savo tautą. Mes protestavome, kad Lietuvą ir kitas pavergtas tautas gelbėtume nuo okupacijos. Mūsų karta taip užaugo. 

Robertas Vitas. Amerikoje prabėgo visas dipukų gyvenimas. Jie čia išgyveno keturiasdešimt metų: baigė mokslus, įgijo profesiją, sukūrė šeimas, palaidojo savo tėvus Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse arba Lietuvių tautinėse kapinėse. Turime pažįstamų, kurie į nepriklausomą Lietuvą sugrįžo, bet kiti nenori palikti anūkų, savo šeimos.

Gailė Vitienė. Lietuvybė sudaro tiek daug mūsų gyvenimo: čia mūsų charakteris, mūsų kalba. Gal tai nėra modernios Lietuvos kalba, bet mes vis tiek kalbame. Ir tautinius šokius šokame, ir dainas dainuojame. Per organizacijas norime išlaikyti lietuvių bendruomenes bei partneriauti su Lietuva. Gyvename dviejuose pasauliuose. Jei kas nors Roberto ar manęs klaustų, ar tu esi lietuvis ar amerikietis, sakytume, kad esame abu. Esame šimtaprocentiniai lietuviai ir šimtaprocentiniai amerikiečiai.

Ar Lituanistikos tyrimo centras Amerikoje gauna kokį nors finansavimą? Kiek jums reikšmingas Lietuvos kultūros tarybos indėlis finansuojant jūsų renginius?

Robertas Vitas. Lietuvos kultūros tarybos finansavimas mums yra labai svarbus, ypač šiame projekte. Lituanistikos tyrimo centras ar kitos lietuvių organizacijos negauna jokios paramos iš valdžios, neturime etatinių darbuotojų. Amerikoje veikia Lietuvių fondas (LF), kuris jau daug metų yra geras mūsų partneris, turime ir aukojančių geradarių. Apie projekto „Dipukų (DP) metai“ renginius atsiliepimai iš lietuvių visuomenės yra nuostabūs. Už tai esame be galo dėkingi Lietuvos kultūros tarybai. 

Dėkoju jums už pokalbį.