Dominykas Vaitiekūnas: darbas su bendruomene – terpė persvarstyti menininko ego

 „Mane visą laiką labiau domino ne įspūdžio žiūrovui sukūrimas, o turinys ir kontekstų prasmė: vardan ko, kaip mes dirbame? Darbas su kurčiųjų bendruomene tai – terpė persvarstyti menininko ego, nes rezultatas negali būti svarbesnis už procesą“, – sako menininkas Dominykas Vaitiekūnas. Šiandien pagrindinis jo kūrybinės veiklos tikslas – surasti sceninės raiškos būdus, kurie būtų tinkami mišriai girdinčiųjų ir kurčiųjų auditorijai. Kaip kurčiųjų vizualinis mąstymas padeda kurti girdintiems aktoriams? Kodėl tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų bendruomenių istoriškai susiklostė etninis konfliktas bei kaip ta įtampa tirpsta bendros kūrybos procese? Pašnekovą kalbina Monika Augustaitytė. 

Esi projekto „Tarpkalbinė bendradarbystė: kurtieji moko girdinčius“ programos sudarytojas ir kūrybos vadovas. Šios programos rėmuose organizavai girdinčiųjų ir kurčiųjų stovyklą, konferenciją, kurčiųjų paskaitas akademinei kultūros bendruomenei, kartu su Marku Vuoriheimu paruošei metodologinį leidinį. Kas tave paskatino šįkart imtis būtent edukacinio projekto? 

Pagrindinis mano, kaip menininko ir kaip tyrėjo, tikslas – ieškoti būdų ir priemonių, kaip girdinčiųjų ir kurčiųjų bendruomenės galėtų susikalbėti per scenos meną. Iš pradžių kaip susikalbėjimo mediją naudojau muziką, bet galiausiai tai pasirodė tinkama ir aktualu tik daliai kurčiųjų. Todėl sujungėme daugiau scenos meno elementų. Projektas „Tarpkalbinė bendradarbystė: kurtieji moko girdinčius“ gimė iš kurčiųjų bendruomenės poreikio, kurį jie išsakė mūsų projekto „Mes taip nesitarėm“ proceso eigoje. Tai buvo pusantros valandos trukmės audiovizualinis kūrinys, kartu kurtas girdinčiųjų ir kurčiųjų. Didžioji dalis šį projektą vykdžiusių profesionalų buvo girdintys ir mes pastebėjome, kad susidaręs galios disbalansas – labai sudėtingai išsprendžiama problema. Todėl nuo 2024 metų prie mūsų veiklų prisijungė kurtieji lektoriai. Repo atlikėjas Markas Vuoriheimas iš Suomijos, išleidęs gestų kalba parašytų muzikinių kūrinių, pritaikytų ir girdintiems, bei kurčioji teatro režisierė, aktorė Debbie Z. Rennie – amerikietė, dirbanti įtraukties specialiste Švedijos nacionaliniame teatre. 

Išsiaiškinome, kad vis dėlto kūrybiniai procesai kartais strigdavo ne tik dėl to, kad kurtieji neturi profesionalių scenos menų įgūdžių. Jiems apskritai trūksta žinių apie gestų kalbą ir savo pačių kultūrą. Lietuvoje nėra profesionalių scenos meno kūrėjų, kuriančių gestų kalba. Man pačiam tai buvo netikėta – kurtieji neturi ne tik meno edukacijos, bet ir padorios savo kultūros edukacijos. Kai kuriose šalyse gestų kalbos literatūros moduliai yra išvystyti, bet Lietuvoje jų nėra. Kaip mane patikino kolegė gestotyrininkė Anželika Teresė – net pats gestas „literatūra“ atsirado gana vėlai. Taigi supratome: kad galėtume užtikrinti procesų tvarumą, privalome įsivesti „higienines“ edukacines praktikas, kurios būtų skirtos reflektuoti kūrybą, gilinti įgūdžius, o ne staigiai bėgti į sceną. Girdintiesiems irgi labai sunku dirbti su kurčiaisiais, nes jie nežino tam tikrų bazinių žinių apie kurčiųjų kultūrą ir visą laiką žiūri tik iš girdinčio žmogaus perspektyvos. Todėl šiais metais suorganizavome projektą „Tarpkalbinė bendradarbystė: kurtieji moko girdinčius“, kuris būtų skirtas abiejų auditorijų edukacijai. Kad žmonės susipažintų su kontekstu ir galėtų bendradarbiavimą tęsti toliau. Čia, aišku, yra titaniškas darbas. 

Lietuvos mokyklose gestų kalba buvo draudžiama kalbėti iki pat 1990 metų. Užsiminei apie girdinčiųjų ir kurčiųjų galios disbalansą. Kokį santykį tarp šių bendruomenių tu matai?

Kurčiųjų ir girdinčiųjų bendradarbiavimas turi įtampos net ir mūsų projekte, nes tai yra kultūriškai užkoduotas etninis konfliktas. Šita stovykla buvo viena iš pirmųjų praktikų, kada ne tik kurtieji buvo skatinami pažindintis su kurčiųjų kultūros elementais, bet ir girdintys. Kurčiųjų ir girdinčiųjų kūrybinis bendradarbiavimas yra labai sudėtinga tema. Kurtystės tyrinėtojas ir Kurtystės teorijos sukūrėjas Paddy Laddas siūlo kurčiuosius traktuoti kaip kolonializmo aukas. Nes jų kultūrinė saviraiška kolonializmo laikotarpyje (nuo XIX a. per. iki XX a. pr.) buvo apribota: buvo draudžiama oficialiai naudoti gestų kalbą, bandyta kiek įmanoma limituoti genetinę sklaidą, kai kuriose šalyse vyko kurčiųjų sterilizacija, kastracija. Teko girdėti, kad, pavyzdžiui, Japonija tokią politiką atšaukė tik pernai. Vadinasi, tas mūsų girdinčios visuomenės požiūris į kurčiuosius, kaip į defektus turinčią grupę, kurią reikia taisyti, labai gajus ir egzistuojantis. Todėl bendruomenėse tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų yra labai daug įtampos. 

2025 metų balandžio 23–27 dienomis įvyko labai įdomi penkių dienų stovykla, kurioje kurtieji mokė girdinčius profesionalius aktorius. Kas ten vyko? 

Šios stovyklos tema buvo bendros sceninės kalbos paieška. Stovykla vyko keturiomis kalbomis: anglų, lietuvių, lietuvių gestų ir tarptautiniais gestais. Teatro režisierė Debbie Z. Rennie buvo mūsų pagrindinė lektorė ir programos vedlė. Ją pakvietėme pasidalinti įrankiais, padedančiais kurti naudojant gestų kalbą. Ji pristatė gestų kalbos kūrybinio mąstymo strategijas. Gestotyrininkė Anželika Teresė mūsų projekte dirbo su literatūrine dalimi. Būtent šios mokslininkės iniciatyva šalia dainų tekstų kūrimo projekte erdvės atrado ir kurčiųjų literatūra. Žodinės ir gestų kalbos skiriasi savo prigimtimi, nes gestų kalba yra paremta vizualinės komunikacijos konceptais. Tai reiškia, kad negalima tai kalbai taikyti žodinių kalbų gramatikos, sintaksės ir kitų kalbinių elementų. Kadangi tai yra vizuali kalba, mes žiūrėjome į ją, kaip į kūrybos šaltinį. Kartu ieškojome kūrybinio santykio. Tas kurčiųjų ir girdinčiųjų susitikimas buvo be galo jautrus. 

Apie ką buvo tas jautrumas?

Apie žmogiško kontakto radimą arba jo ieškojimą. Apie didžiulį pažeidžiamumą ir leidimą tam pažeidžiamumui būti. Buvo daug ašarų. Visi įsivaizduoja, kad kurtiesiems gali būti labai nejauku, bet dažniausiai gerokai nejaukiau yra girdintiems prie kurčiųjų. Girdintys žmonės, kurie pradeda bendradarbiavimą su kurčiaisiais, labai vengia kontakto. 

Nes nežino kaip būti?

Taip. Ir tuo metu be galo užsisklendžia. O kurtieji jaučiasi taip, kad prie jų nieks neina. Mes visi žinome, kaip jaučiasi į vakarėlį atėjęs žmogus, kai su juo nieks nebendrauja. Tai yra labai nemalonus jausmas. Net jei nebendrauja dėl to, kad nedrįsta prieiti, vis tiek gali išgyventi atstūmimo jausmą. Šita dalis yra labai labai labai svarbi. Todėl stovykloje mes ieškojome būdų, kaip būti, kaip nugalėti savo nejaukumą, apie ką tas nejaukumas yra. Mes kiekvieną dieną pradėdavome nuo bendrų pusryčių, po to būdavo refleksija: ką išsinešėme iš vakar, kaip jaučiamės, ką skauda, kas įdomu, kas juokinga. Kad galėtume ieškoti bendradarbiavimo, bendros scenos kalbos, reikėjo sudaryti sąlygas etninio konflikto neutralizavimui, o kartais netgi jo įvykimui. Matėsi, kad tas susidūrimas yra labai jautrus. Bet svarbus. Matau šį procesą, kaip kolektyvinės traumos įveikimo galimybę.

Projekto „Tarpkalbinė bendradarbystė: kurtieji moko girdinčius“ stovykla.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Ką vertingo jautiesi pasisėmęs iš kurčiųjų kultūros ir mąstymo, ką galėtum pritaikyti ir aktoriaus profesinėje veikloje?

Nors esu su šia tema penkerius metus, vis dėlto mane labai nustebino, kad girdintys iš kurčiųjų gali pasimokyti kūrybinio mąstymo būdų, pavyzdžiui, kaip kūnu pasakoti istorijas. Didžiausią įspūdį padarė tai, kad kurtieji savo kūryboje turi tokį elementą – kinematografiškumą. Kinematografinis mąstymas tai yra vizualinių planų keitimo mąstymas. Jeigu kurčias žmogus kurdamas kūrinį rodo, kad jis vairuoja ir už mašinos lango yra medis, tai jis niekada nerodys „vairuoja“ ir „medis“. Jis rodys medį, slenkantį pro mašinos langus, dėl to, kad jis taip mato. O jo mašinos vairavimo greitis priklausys ne nuo to, kaip greitai judins rankas, bet kaip greitai lekia medžiai. Mums, visiems aktoriams, buvo toks: „Geras, niekada apie tai negalvojom!“. 

Lietuvių teatro tradicija yra logocentristinė. Paprastai tariant, mes esame pliurpalų kultūra. Naudojame tikrai daug žodžių, dramaturginis tekstas – gana dažnas kūrybos pamatas ir vertybine prasme – svarbiausias elementas. Pati scenos menų prigimtis yra pasakoti istorijas. Kuo išradingesni, meniškesni tie būdai yra, tuo teatras – įdomesnis. Aktoriams iš kurčiųjų kultūros galima pasimokyti labai daug dalykų. Vienas dalykas, tai treniruotė, kaip limituoti teksto kiekį ir mokytis už jo nesislėpti. Antras dalykas, kaip savo kūną panaudoti kaip įrankį pasakojant istorijas. Debbie Z. Rennie davė mums tikrai nelengvą, bet įdomią užduotį – paprašė girdinčių aktorių nenaudojant žodžių ir žinomų gestų papasakoti pasirinktos Šekspyro pjesės siužetą. Tai – naujų raiškos būdų treniruotė. Iš kurčiųjų komunikacijos ir kalbos prigimties taip pat galima mokytis dėmesio ir sąmoningumo pratimų. Bendravimas su kurčiaisiais kitaip yra neįmanomas. Čia yra didžiulė nauda girdintiesiems. O dar buvo nepaprastai įdomu naktimis žaisti žaidimus – „Mafiją“, sugedusį telefoną – be žodžių ir dažniausiai be vertimo.

Visos tos praktikos ir diskusijos man, kaip kūrėjui, padeda geriau suprasti kurčiųjų auditorijos poreikius ir percepciją. Mano kūrybinės veiklos tikslas yra išsiaiškinti, kas vis dėlto yra tinkama mišriai dvikalbei auditorijai, kaip žmonės supranta tai, kas vyksta scenoje. Pritaikyti ir išversti mes galime bet kada, bet ar tai gali perteikti kurčiajam scenos menų kūrinį? Scenos šone stovintis vertėjas dažniausiai perteikia tik lingvistines frazes. Gestakalbis žiūrovas negali vienu metu žiūrėti ir į vertėją, ir į tai, kas vyksta scenoje. 

Pagal kokius kriterijus atrinkote stovyklos dalyvius?

Pakvietėme dalyvauti tik profesionalius aktorius, kurie jau turi teatro praktikos ir santykį su kurčiaisiais. Pasikvietėme prisijungti tuos, kurie turi patirties ir nori pagilinti žinias, kurie turėtų motyvacijos kažką su tuo daryti toliau. Mums labai svarbus ryšys, kuris mezgasi tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų. Darbas su bendruomenėmis ir specifinėmis grupėmis kuria stiprų prisirišimą, todėl jokiam menininkui nerekomenduoju išnaudoti bendruomenės tarsi greitos prieigos prie kūrybos šaltinio – vartotojiškai panaudoti informaciją meniniame audinyje ir nutraukti ryšį. Dažniausiai žmonėms, su kuriais dirbi, svarbūs ne meniniai kriterijai. Jiems labai svarbus yra žmogiškas kontaktas. Įtraukties projektuose teatrą naudojant, kaip priemonę, yra be galo svarbu, kad tie procesai būtų sąmoningi, suvaldyti, apibrėžti ir būtų atkreipiamas dėmesys į psichosocialinę aplinką. Tik vėliau pereiti prie sudėtingesnių – meninę vertę kuriančių uždavinių.

Ar ir tave patį į šitą socialinio teatro sferą, darbą su bendruomene atvedė žmogiško ryšio teatre paieškos? Ar jauti atgaivą dirbdamas aplinkoje, kur svarbiau – žmogus, procesas, o ne rezultatas bei hierarchija? 

Tai taip – vienareikšmiškai. Profesionalaus teatro kultūra Lietuvoje turi labai stipriai išreikštą autoritarinio režimo pėdsaką. Aš siečiau tai su edukacinėmis sistemomis, kurios yra integruotos naudojant pavyzdžius, atsivežtus iš autoritarinio režimo šalių. Teatro bendruomenę iki šiol matau gyvenančią gana sudėtingoje psichosocialinėje profesinėje aplinkoje. Aktorius yra vis dar mokomas tapti patogiu ir paklusniu, lojaliu meistrui arba savo „genčiai“ – kursui, trupei, net ir tais atvejais, kai ten dedasi labai neadekvatūs dalykai. Ir tai, mano galva, yra nesveika. Blogiausia, kad tai taip giliai įsiėdę į kultūrinį bendradarbiavimą teatro aplinkoje, kad to iki dabar mokoma, kaip normos. Lietuvos profesionaliame teatre yra ir perdėto reflektavimo. Anksčiau pastebėdavau, kad žmonės ateina po premjeros ir sako pastabas, nors nieks aptarimo neprašė. Aš ir pats taip elgdavausi, nes taip buvau mokomas – vertinti tiek save, tiek ir kolegas, o po spektaklio nueiti pasakyti savo pastabas ir pasiūlymus. Manyje tarsi egzistuoja instinktas, bet mokausi susilaikyti. Ir tai liudija apie įsisenėjusias nuostatas, kuriomis remiantis galima ir žeminti, ir smurtauti prieš žmones galvojant, kad jiems yra linkima gero, atseit grūdinama. Tiems žmonėms, kurie nepritaria tokiai sistemai, sunkiau prisitaikyti prie teatro bendruomenės klimato.

Man pačiam žmogiškasis kontaktas ir tikro ryšio užmezgimas tiek su žmonėmis, tiek su auditorija yra svarbus. Tai – viena iš mano motyvacijų dalyvauti šiame projekte ir apskritai kurti. Čia negali sumeluoti ryšio. Jei jo neturėsi, procesas tiesiog neveiks, neturės poveikio ir žiūrovui. Vienas pagrindinių įgūdžių, kuriuos formuoja darbas su bendruomene, yra psichologinė ištvermė. Ji labai reikalinga, nes čia procesai nevyksta taip greitai, kaip profesionaliame lauke. Mane visą laiką labiau domino ne įspūdžio žiūrovui sukūrimas, o turinys ir kontekstų prasmė: vardan ko, kaip mes dirbame? Darbas su bendruomene labai greitai sukuria grįžtamąjį ryšį ir prasmės pojūtį. Tai – terpė persvarstyti menininko ego, nes rezultatas negali būti svarbesnis už procesą. 

Kiek tavo veikloms svarbus yra Lietuvos kultūros tarybos finansavimas?

Visa projekto su kurčiaisiais veikla vykdoma viešosios įstaigos „Liūdni slibinai“, kurią mes įkūrėme su kolegomis beveik prieš penkiolika metų. 2024 metais gavome nevyriausybinės organizacijos žymę ir išsilaikome tik iš dotacijų. Be Lietuvos kultūros tarybos finansavimo tokia stovykla, kaip ši, greičiausiai nebūtų įmanoma, nes nėra tiek daug kultūrinės edukacinės paramos įrankių. Mes neturime jokio pastovaus finansavimo, išsilaikome tik iš projektinių lėšų. Todėl Lietuvos kultūros tarybos finansavimas yra gyvybiškai svarbus. Aš labai džiaugiuosi, kad taryba ne tik vykdo savo veiklą, bet stebint iš šono atrodo, kad ir stengiasi atliepti kultūros lauko poreikius. Manau, šis laukas yra labai jautrus finansavimo strategijoms, jų pasikeitimams. Kiek pašneku su kolegomis iš kitų šalių, regis, turime tikrai neblogą ir atliepiančią finansavimo sistemą.