Julijus Grickevičius: laikas į kultūros politiką pažvelgti strategiškai

Lietuvos kultūros tarybos narys, komunikacijos specialistas, kultūros vadybininkas, laidų vedėjas Julijus Grickevičius sako, kad taryba tapo viena iš geriausiai kultūros lauke veikiančių organizacijų.  

„Lietuvos kultūros tarybos ekspertiškumas, orientacija į bendradarbystę ir atvirumą tapo sektinu pavyzdžiu. Mačiau, kaip taryba nuolat augo, tobulėjo ir brendo iš labai arti – tiek kaip pareiškėjas, tiek kaip ekspertas“, – dalijasi J. Grickevičius. 

Pasak jo, vienas pagrindinių tarybai kylančių iššūkių – kultūros lauko dinamika ir poreikis atliepti greitai kintančią kultūros ekosistemą. 

„Šiandien kultūros laukas vystosi greitai – tiek žanriškai, tiek organizacine prasme. Taryba turi ne tik reaguoti, bet ir formuoti kryptį. Reikia kalbėtis, dalintis sėkmės istorijomis ir įtraukti strategines kultūros organizacijas į sistemingą dialogą – jos yra stipriausi kompetencijų centrai ir gali tapti ne tik kultūros politikos įgyvendintojais, bet ir prisidėti prie pokyčio“, – svarsto tarybos narys. 

Strateginių kultūros organizacijų finansavimas, J. Grickevičiaus nuomone, buvo reikšmingas pokytis, tačiau atėjo metas peržiūrėti ir tobulinti sistemą. „Turime skatinti augimą, o ne tik veiklos palaikymą“, – kalba kultūros vadybininkas. 

Mecenatystė: ne „projektas“, o visuomenės kultūrinis įprotis 

Lietuvos kultūros tarybos narys atkreipia dėmesį ir į kitų finansavimo šaltinių svarbą. Jis sako, kad  turime kurti kompleksinį požiūrį į mecenatystę. Jei pažvelgtume į dalijimosi indeksą, Lietuva vis dar yra žemoje vietoje, o asmeninio rėmimo kultūra vystosi lėtai. Verslo įmonių motyvavimas finansuoti  kultūros projektus yra ne vien pinigų klausimas, tai ir kompetencijų, ir gebėjimo parodyti kultūros kuriamą vertę klausimas. 

Anot J. Grickevičiaus, kultūros finansavimas neturi būti tik pavienis epizodas – tai turi tapti įprastu, sisteminiu reiškiniu. Šiuo metu nėra daug kultūros organizacijų, kurios turėtų specialistų, kurie išmano, kaip tinkamai pristatyti projektus, rasti jiems finansavimą, kalbėtis su rėmėjais, pagrįsti vertę. Turėtume skatinti tokių kompetencijų augimą. 

Kultūra – edukacijos dalis 

J. Grickevičius kalba, kad kultūra savaime stiprina pilietiškumą, tačiau tam būtina, kad ji būtų integrali kiekvieno žmogaus patirties dalis. Pasak tarybos nario, edukacija nevyksta tik kabinetuose ar per formalius projektus.  

„Žiūrovas ar klausytojas nemėgsta būti edukuojamas, bet jį galima įtraukti per emociją, pažinimą, dialogą. Reikia plėsti edukacijos formas, peržengti formalizuotos kultūros ribas. Būtina stiprinti bendradarbiavimą tarp kultūros ir švietimo sektorių. Šiandien tai vis dar dvi atskiros sistemos, nors jos turėtų veikti kaip viena. Kultūra gali praturtinti bet kurią mokomąją discipliną, bet tam reikia integralumo ir ilgalaikės strategijos“, – sako J. Grickevičius. 

Lietuvos kultūros taryba gali prisidėti suderinant procesus, ypač kalbant apie valstybinius prioritetus. Svarbu, kad kultūros organizacijos žinotų, kaip jų veikla įsilieja į platesnį kontekstą – ar tai būtų Čiurlionio metai, ar Lietuvos kultūros sezonas užsienyje. Tik koordinuojant veiksmus su kitomis institucijomis galima pasiekti realų pokytį. 

Tarybos narys pabrėžia tarpžinybinio bendradarbiavimo svarbą: „Esame per maži, kad veiktume fragmentiškai – turime vienyti jėgas. Tik taip kultūra taps strateginiu valstybės resursu. Dialogą turime plėtoti ir su švietimo sektoriumi, savivalda, kitais fondais – svarbu ne tik nusistatyti ribas, bet ir kelti bendrus tikslus. Kultūros prieinamumas ir dalyvavimas turi apimti visą Lietuvą, ne tik didžiuosius miestus“, – sako kultūros vadybininkas. 

Įsitraukimas į kultūrą ir dalyvavimas joje, pasak J. Grickevičiaus, gali būti labai įvairus. Neužtenka vien renginio, į kurį einama įsigijus bilietą. Kultūra šiandien pasiekiama per skaitmenines platformas, transliacijas, įvairias medijas, tereikia padėti vartotojui susiorientuoti – kur, kaip ir ką jis gali pasiekti. Didieji kompetencijų centrai turi mąstyti apie alternatyvias dalyvavimo formas, ne tik fizinį buvimą. 

Muzikos laukas – dinamiškas, bet dar kiek hermetiškas 

Muzika – didžiausia tarybos finansuojama sritis, sulaukianti daugiausia paraiškų. Tačiau kartu ši sritis yra ir viena konkurencingiausių. „Konkurencija tarp festivalių, regioninių renginių ir tarptautinių projektų – labai stipri. Tačiau klausimą turėtume kelti ne tik apie lankytojų skaičius, o apie tikslus – kokį veidą norime sukurti Lietuvai. Muzika yra universali kalba ir turėtume svarstyti, ką galime padaryti, kad Lietuvos kūrėjai būtų girdimi pasaulyje“, – sako J. Grickevičius. 

Jis pabrėžia dar vieną svarbų aspektą – bendradarbiavimą su išvykusiais menininkais: „Ne sezonai ar kampanijos atidaro duris užsienyje, o asmenybės. Turime skatinti ryšius su tais, kurie kuria užsienyje, nes jų poveikis dažnai didesnis nei dešimt festivalių.“