Ketvirtoji Lietuvos kultūros tarybos kadencija – lūkesčiai ir vizijos 

Ketvirtoji Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo kadencija prasidės birželio 9 d. Jos nariai pasakoja apie lūkesčius ir vizijas stiprinant tarybos veiklą bei darant teigiamus pokyčius kultūros lauke.  

Naujosios pirmininkės vizijoje – taryba ne tik administratorė, bet kultūros bendruomenės partnerė 

Ketvirtajai Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo kadencijai vadovaus menininkė, tyrėja ir ekonomikos mokslų daktarė Kristina Mažeikaitė. „Ne vienerius metus aktyviai veikiu kultūros politikos srityje – šiuo metu atlieku taikomuosius tyrimus, susijusius su menininkų gerove, kultūros situacija šalyje, bendradarbiauju su savivaldybėmis, diskutuodama, kaip ji galėtų būti keičiama“, – teigia K. Mažeikaitė, akcentuodama ir savo patirtį Lietuvos kultūros taryboje. Jos kompetencijas sustiprina ir akademinė veikla – neseniai apsigynė ekonomikos krypties disertaciją, dėsto Vilniaus universitete. Ji taip pat užsiima tapyba ir kuruoja meno projektus. „Šių dviejų skirtingų disciplinų persipynimas leidžia ne tik vertinti, analizuoti kultūros srities problematiką, bet ir labai betarpiškai ją pajausti.“ 

K. Mažeikaitė mini, kad pirmininkės pareigos reikalauja ne tik kompetencijos, bet ir darnaus bendradarbiavimo su Kultūros ministerija bei tarpinstitucinio palaikymo. Sprendimą eiti šias pareigas ji priėmė tik įsitikinusi, jog jos požiūris į tarybos vaidmenį turi pritarimą ir palaikymą: „Suteiktas pasitikėjimas ir išreikštas lūkestis įpareigoja.“

Naujoji Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Kristina Mažeikaitė.

Vilniaus universiteto nuotr.

Kalbėdama apie būsimas veiklos kryptis, K. Mažeikaitė teigia sieksianti, kad Lietuvos kultūros taryba būtų ne tik projektų administratorė, bet ir kompetencijų centras, lyderė ir partnerė. „Svarbu, kad taryba matytų kultūros sektoriaus problemas, aktyviai veiktų prisidėdama prie jų sprendimo, inicijuotų pokyčius ir bendradarbiautų su kultūros organizacijomis ir politikos formuotojais.“ 

Tarp artimiausių pirmininkės tikslų – kartu su tarybos nariais suformuoti pagrindinius kadencijos prioritetus, plėtoti bendradarbiavimą su strateginį finansavimą gaunančiomis organizacijomis ir stiprinti programą „Tolygi kultūrinė raida“. Pirmininkė paneigia mitą, kad naujoji taryba reiškia ir naują finansavimo modelį. Ji mano, kad pokyčiai turi būti turi būti daromi vertinant finansavimo struktūros visumą, nebūti fragmentiški ir siejami su kadencijų kaita, o ne daromi kasmet. 

Daug dėmesio ji ketina skirti ir menininkų gerovei bei atlygiui už kūrybinį darbą. Pasak naujosios pirmininkės, būtina ieškoti sprendimų tiek nacionaliniu, tiek savivaldos lygmeniu. Taip pat svarbu stiprinti ir kultūros tyrimų sritį: „Vis dar esame toje situacijoje, kai nėra konkrečios institucijos, kuri plačiai ir kokybiškai atlieptų esamą kultūros statistikos ir tyrimų poreikį. Matyčiau svarbą stiprinti Lietuvos kultūros taryboje veikiančio Stebėsenos ir analizės skyriaus indėlį.“ 

Pasak K. Mažeikaitės, „bendradarbiavimas, lyderystė ir aktyvus veikimas turėtų tapti Lietuvos kultūros tarybos rutina“. Tai viena svarbiausių ketvirtosios kadencijos nuostatų. 

Tarybos nariai sieks stiprinti bendradarbiavimą, užtikrinti įvairovę ir finansuoti profesionalų augimą 

„Lietuvos kultūros taryba yra esminė kultūros sektorių įgalinanti organizacija – vienas iš geriausių nuoseklaus augimo, tobulėjimo ir ryšio su lauku pavyzdžių“, – sako komunikacijos specialistas, kultūros vadybininkas Julijus Grickevičius, teikęs projektus bei dvi kadencijas dirbęs taryboje ekspertu. Jo nuomone, būnant tarybos nariu ypač reikšmingas gebėjimas strategiškai vertinti procesus, o naujos kadencijos pradžioje svarbiausia nuosekli procesų ir veiklos priežiūra. „Net ir pažangiausias savo laikmečio idėjas būtina peržiūrėti, tobulinti ir pritaikyti prie kintančių iššūkių. Mano dėmesys pirmiausia krypsta į strateginį renginių ir organizacijų finansavimą bei žanrų balansą“, – teigia J. Grickevičius. 

Julijus Grickevičius.

Jono Petronio nuotr.

Panašiai mąsto ir menininkas bei dėstytojas Arturas Valiauga. Jis teigia, kad tarybos veikla jau dabar yra stipri, tačiau turėtų būti lankstesnė ir aktyviau bendradarbiauti su mokslo bei švietimo institucijomis. Tai svarbu siekiant įtvirtinti šiuolaikinio meno sampratą ir funkcionavimą ateities perspektyvoje, taip pat gerinti bei plėsti profesionalaus meno finansavimo ir jam skirtų resursų galimybes. „Viliuosi aktyviai dalyvauti formuojant kultūros lauką, kad būtų skatinamas skirtingų meno sričių dialogas, įvairovė, raiškos savitumas ir sudaromos sąlygos sėkmingai kūrybinei veiklai“, – priduria jis.

Arturas Valiauga.

Asmeninio archyvo nuotr.

Daugelis ketvirtosios kadencijos tarybos narių akcentuoja plačią kultūros sampratą ir norą ją stiprinti ne tik per savo profesinę prizmę. Tą pabrėžia ir dailės istorikė bei parodų kuratorė, habilituota menotyros daktarė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė: „Vertinu galimybę stebėti Lietuvos kultūros procesus kaip visumą, ir neprarandu vilties, kad tarybos veikla gali prisidėti prie šių procesų skatinimo.“ Jai antrina šokėja, choreografė ir pedagogė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, kuri tapo tarybos nare paskatinta šiuolaikinio šokio bendruomenės ir tęsdama savo kaip tarybos ekspertės veiklą. Ji ir toliau mato galimybę tęsti pradėtus darbus: „Pirmiausia sieksiu suprasti tarybos darbą iš vidaus, o tuomet, pasitelkusi turimą patirtį, prisidėsiu prie reikalingų sprendimų. Mano tikslas – siekti dar stipresnės ir dar efektyvesnės tarybos, dirbant kartu su kolegomis“.  

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tarybos nariai įsipareigoja ne tik atstovauti savo sritims, bet ir ieškoti bendrų vardiklių visam kultūros laukui. Vilniaus universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Grigorijus Potašenko mini, kad kultūrinė įvairovė turi būti ne tik pripažįstama, bet ir integruojama į bendrą kultūros politiką: „Tautinių mažumų ir jų kultūrų įtraukimas į šių dienų lietuviškos visuomenės kultūrą lygiais pagrindais yra nacionalinės svarbos klausimas.“ Jo nuomone, būtina veikti drauge, kad kultūra taptų bendra visuomenės atsakomybe. 

Grigorijus Potašenko.

Domanto Umbraso / LRT nuotr.

Tuo tarpu istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas į tarybą žengia su stipria patirtimi, jungiančia mokslo, paveldo, atminties kultūros ir ugdymo sritis. Pasak jo, bendruomenės išsakytas pasitikėjimas keliant jo kandidatūrą rodo, kad jo veikla gali būti svarbi formuojant integralesnį požiūrį į kultūros politiką, apimančią ne vien pagrindinius šalies centrus, bet ir regionus, kuriuose taip pat svarbu stiprinti atminties institucijas, prisidėti prie kultūros ugdomųjų galių puoselėjimo ir atminties įprasminimo. 

Vasilijus Safronovas.

Vytauto Petriko nuotr.

Ne vienas ketvirtosios kadencijos tarybos narys atkreipia dėmesį į svarbiausių tarybos aspektų kokybišką tęstinumą ir gerinimą: finansavimą, paraiškų vertinimą ir ekspertinį indėlį. Teatrologė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė viliasi, kad šios kadencijos metu pavyks padidinti tarybos finansavimą, nepaisant konkurencijos su kitais valstybės prioritetais: „Dabartinėse aplinkybėse aktualėja kūrėjų ir ekspertų atsakingumo ir atskaitingumo reikšmė.“ Ji taip pat pažymi, kad ekspertų vaidmuo vertinant paraiškas turėtų būti labiau įvertintas, nes „kultūros turinio, formos, stiliaus ir įvairovės kontekstus pirmiausia formuoja sričių ekspertai“.

Ramunė Marcinkevičiūtė.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Panašią mintį išsako ir ilgametę meninę bei vadybinę patirtį sukaupęs pianistas, profesorius Zbignevas Ibelgauptas, kuris siūlo daugiau dėmesio skirti ne tik paraiškų formaliai kokybei, bet ir jau įgyvendintų projektų turinio analizei: „Svarbu siekti dermės tarp pateiktų projektų ir jų įgyvendinimo kokybės.“ 

Zbignevas Ibelgauptas.

Modesto Endriuškos nuotr.

Ketvirtoji Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo kadencija prasidės 2025 m. birželio 9 d. Ją sudaro literatūrologė dr. Jūratė Čerškutė, kultūros vadybininkas Julijus Grickevičius, architektas prof. dr. Tomas Grunskis, pianistas ir pedagogas prof. Zbignevas Ibelgauptas, menotyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, teatrologė prof. dr. Ramunė Marcinkevičiūtė, istorikas doc. dr. Grigorijus Potašenko, šokėja ir pedagogė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas, menininkas ir dėstytojas Arturas Valiauga.