Klausykitės tinklalaidės apie trečiąją tarybos kadenciją: nuo institucijos prie žmogaus

Baigiantis trečiajai Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo kadencijai, jos pirmininkė Asta Pakarklytė ir tarybos narys Rimvydas Laužikas apžvelgė, ką nuveikė per ketverius metus, kokių klausimų nepavyko išspręsti ir kokį darbų tęstinumą perduoda ketvirtajai tarybos kadencijai.

Pokalbyje jie aptarė biurokratijos ir kūrybos santykį, ekspertų atrankos ir viešinimo pokyčius, sustiprintą stipendijų priemonę. Daug dėmesio skyrė biudžeto iššūkiams, strateginiam finansavimui, Regioninėms kultūros taryboms, nevyriausybinio sektoriaus situacijai ir bendradarbiavimui su kultūros bendruomene. Jie taip pat kalbėjo apie pokyčius tarybos viduje – nuo administracijos procesų iki atnaujintos paraiškų teikimo sistemos.

„Stipendijos buvo silpniausia grandis, kurią reikėjo stiprinti, dėl to jose ir vyko didžiausias veiksmas“, – apibendrino Asta Pakarklytė. Jai pritarė ir Rimvydas Laužikas minėdamas, kad labai svarbi tarybos judėjimo kryptis „buvo nuo institucijos link individo, nes kultūrą kuria žmogus“. Su jais kalbėjosi Karolina Bagdonė.

• „Spotify“
• „Apple Podcasts“
• „YouTube“:

Skaitykite tinklalaidės transkripciją:

(muzika)

KAROLINA BAGDONĖ. Sveiki, klausotės Lietuvos kultūros tarybos laidos „Kultūros ritmas“. Su jumis Karolina Bagdonė. Šiandien kalbame su trečiosios kadencijos tarybos pirmininke Asta Pakarklyte ir tarybos nariu Rimvydu Laužiku. Pokalbį įrašome balandžio viduryje, kai dabartinės tarybos kadencija artėja prie pabaigos, o naujoji sudėtis dar nėra patvirtinta, nors būsimos ketvirtosios kadencijos tarybos nariai ir nauja pirmininkė jau paskelbti.

Per ketverius metus trečiosios kadencijos taryba dirbo pandemijos sąlygomis, karo Ukrainoje ir infliacijos fone. Panaikinus Kultūros rėmimo fondą, taryba pradėjo veikti kaip įprasta biudžetinė įstaiga, ribojama kalendorinių metų. Kartu įvyko ir daug kitų pokyčių, pavyzdžiui, atnaujinta ekspertų atrankos ir viešinimo tvarka, išaugo individualios stipendijos, sujungtos meno sritys, sustiprinti vidiniai procesai ir skaitmenizacija.

Šiandien norisi apibendrinti ir pakalbėti, kokie buvo tie ketveri metai, ką pavyko pasiekti, kas liko neišspręsta ir kokį palikimą trečiosios kadencijos taryba perduoda ketvirtajai.

Noriu pradėti nuo platesnio klausimo ir grįžti į jūsų kadencijos pradžią prieš ketverius metus. Ar atsimenat tą laikotarpį ir pačią savo darbo taryboje pradžią? Pamenu, Asta, esi sakiusi, kad tave nustebino meno ir teisės santykis pradėjus dirbti taryboje. Dabar, artėjant prie kadencijos pabaigos, įdomu išgirsti, kaip atrodė pati pradžia.

ASTA PAKARKLYTĖ. Ačiū, Karolina. Aš turbūt ir lieku prie pirminio įspūdžio: Lietuvos kultūros taryba – tarp meno ir teisės, tarp kūrybos ir biurokratijos ir panašių skirčių. Ir ateinant dirbti į tarybą atrodė, kad tikrai teks daug dirbti su kūrybiniu turiniu, svarstyti, kaip geriausia jam sukurti sąlygas, padėti skleistis ir taip toliau.

Tai aišku, visi šie tikslai ir ši kryptis išliko, bet priemonės, kuriomis reikia kurti šitas sąlygas, yra visai kitos prigimties negu menas, negu laisvas kūrybiškumas ir taip toliau.

Žinoma, galim visada padiskutuoti, ar biurokratija nėra tam tikras kūrybiškumas. Juk irgi reikia sugalvoti taisykles, griežtus ribojimus, sąlygas, kad būtų galima funkcionuoti, o tai irgi tam tikra prasme yra kūryba. Bet aš ateidama dirbti į tarybą įsivaizdavau vis dėlto kai ką kito. Nežinau, kaip Rimvydui buvo.

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Nežinau... Aš kažkaip labai daug kūrybos šiose pareigose neįsivaizdavau, man tai atrodė tokia pinigų administravimo įstaiga ir darbas su projektų administravimu... Man atrodo, mūsų pokalbių ir interviu pradžioje esu išsakęs tokią metaforą, galbūt ne metaforą, bet tai, kaip mačiau tarybos tikslą: tai yra bandyti užtikrinti pusiausvyrą tarp interesų grupių, siekiant kuo aukštesnės kokybės pačiai kultūrai, kuri yra Lietuvoje. Kalbant apie objektyvius kriterijus, apie siekį – aišku, vėlgi, kiek yra galimybės – turbūt pašnekėsime apie tą finansinę pusę. Buvo užsiminta apie infliaciją ir apie kitus dalykus, bet iš principo tai yra toks... na, administracinė struktūra, kuri turėtų bandyti tą pusiausvyrą užtikrinti, kad neuždominuotų kažkuris vienas sektorius, kažkuri viena tema, kažkuri viena interesų grupė ir, sakykime, kad iš principo geriausios idėjos rastų savo kelią.

Aš, baigdamas kadenciją, esu pakankamai patenkintas tuo, ką mes darėm. Na, vienais atvejais tai buvo sunkiau, vienais galbūt lengviau, vienais galbūt tai buvo labiau konfliktiška dėl įvairių priežasčių, kitais nebuvo. Bet, na, jeigu žiūrint tik per šitą prizmę, manyčiau, kad atlikom savo darbą ar vaidmenį labai neblogai ir, sakykime, aš tuo džiaugiuosi.

KAROLINA BAGDONĖ. Kadangi pradėjom apie taisykles, apie tvarkas, apie tą biurokratiją... Taryba negali funkcionuoti be savo gairių ir iš esmės visas tarybos procesas apibrėžiamas gairėmis ir tai daroma tik kartą per metus. Pamenu, Asta, per interviu, kai buvom susitikusios čia prieš kelerius metus, sakei, kad iš esmės taryba turi keturis bandymus kažką pakeisti, padaryti, iš esmės perdaryti.

Na, tai pirmas kartas – suprasti, kaip apskritai viskas vyksta, ir lieka dar trys kartai keičiant ir naujinant gaires. Kaip jums atrodo, kaip įvertintumėt dabar, jau baigiantis kadencijai, kaip pavyko tą išnaudoti ir kokius svarbiausius atnaujinimus išskirtumėt?

ASTA PAKARKLYTĖ. Aš dar pastebėsiu kitą dalyką. Šita taryba buvo labai gudri, nes gairių rekomendacijas pateikė penkis kartus.

KAROLINA BAGDONĖ. Penkis visgi?

ASTA PAKARKLYTĖ. Taip, nes šita taryba prasuko kalendorių. Na, čia vėlgi vienas iš darbų: daug daug daug metų iki tol būdavo nuolatinė kritika dėl pernelyg vėlyvų finansavimo rezultatų ir į tai reikėjo atsižvelgti. Pareiškėjai sakė, kad labai sudėtinga spėti įgyvendinti veiklas, kai rezultatai paskelbiami kovą, balandį. Tai dar nereiškia, kad paskelbus rezultatus tos lėšos realiai yra pervedamos, viskas įvyksta dar vėliau.

Na, tai mes ryžomės tą kalendorių atsukti atgal ir viską paankstinti. Štai taip išėjo, kad penkis kartus teikiam siūlymus dėl gairių ir stipendijų aprašo.

Bet tas pastebėjimas iš tiesų yra labai teisingas, nes kol taryba neišgyvena viso metų ciklo su visais etapais, programomis ir priemonėmis, apskritai sudėtinga galvoti apie kažkokį pokytį ir gerinimą, nes tiesiog turi susivokti, kas čia vyksta, ir tikrai nepulti iš karto reformuoti ir keisti, nes galbūt kažko nežinai ir galbūt kažkas veikia puikiai. Reikia įsigilinimo. O tada – taip, lieka keli kartai.

Kas dar yra įdomu ir prieš tai buvo nepažįstama, tai toksai sunkiasvoris, ilgų procesų biurokratijos pasaulis ir funkcionavimas valstybės aparate, kad tu to negali daryti kiekvieną mėnesį. Turi vieną bandymą per metus. Ir viskas. Ir tada kažką pakeitus stebi, kaip tai vyksta. Procesas yra lėtas ir kiekvieną mėnesį keitinėti gairių tikrai negali.

Juo labiau kad yra ir visai priešinga kryptis ir priešingas manymas: kiek galima tas gaires keitinėti – ar neišeitų vienais metais visiškai nieko nekeisti, visiems žinoti tas pačias taisykles ir tiesiog veikti natūraliai.

KAROLINA BAGDONĖ. Rimvydai, ką jūs išskirtumėt?

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Ne, nėra blogai, mano galva, tas retas kaitaliojimas. Juokaujant yra, sakykime, nekantraus pečkurio metafora: tiktai pradeda kurtis malkos, jis vėl su žarstekliu pajudina ir jos užgęsta. Bet kuris procesas yra evoliucija. Šita taryba perėmė vieną ar kitą dalyką iš prieš tai buvusios tarybos. Aišku, gerai, kad taryboje buvo žmonių, kurie dirbo kelias kadencijas, tai yra tas, pavadinkim, institucinis tęstinumas, jis labai svarbus. Ir, sakykime, jie toliau tą procesą tobulina, perduoda į priekį.

Kalbant apie tą retą keitimą, galbūt jo ir nereikia labai dažno: tiesiog per ciklą identifikuojamos problemos ir bandoma spręsti, tada per kitą ciklą žiūrima, ar tai veikia, ar neveikia. Jeigu neveikia, galbūt grįžtam atgal, jeigu veikia, paliekam, kyla kažkokių kitų problemų.

Aš į tai žiūriu kaip į evoliucijos procesą ir, taip kalbant, nesakyčiau, kad ten buvo kažkokie kardinalūs sprendimai, kurie apvertė viską aukštyn kojom ir tapo ar tobula, ar netobula. Bet iš tikrųjų, tarkim, viena iš krypčių, kuri man labai patiko, – tai judėjimo kryptis, judėjimas nuo institucijos link individo.

Be abejo, galbūt paskui kažkiek pakalbėsim apie stipendijas, bet ta kryptis man labai priimtina, nes kultūrą kuria žmogus. Institucija yra erdvė, kurioje jis gali dirbti arba gali nedirbti, bet mes kalbam apie tą kryptį, kuri buvo.

Kita man patikusi kryptis buvo [meno] sričių stambinimas, kuris vėlgi sako, kad šių dienų pasaulyje, kalbant apie bet kurios struktūros veikimą, tos labai nedidelės dėžutės nėra gerai. Nes pasaulis yra daugiau tinklas negu sienom apsistatę dalykai: ar mes kalbėsime apie mokslą, ar apie kultūrą, tai tarpdisciplininiai ryšiai ar, sakykime, kažkokie viršdisciplininiai produktai, jie egzistuoja. Tai yra tikrovė ir tai reiškia, kad mes neturim tos tikrovės ignoruoti. Aš, sakykime, galbūt išskirčiau šitas dvi kryptis, kurios taip nuosekliai per visas permainas judant buvo vykdomos ir man atrodo svarbios.

ASTA PAKARKLYTĖ. Aš dar norėčiau Rimvydą papildyti dėl dėmesio žmogui, individualiam kūrėjui. Šiek tiek net tokį istorinį ekskursą padaryti. 2020 metais per pandemiją taryba gavo dvigubą biudžetą, tai tapo visai kitu iššūkiu. Kalbant apie stipendijas, buvo skirta 2 400 stipendijų. Tai visiškai istorinis skaičius ir aš manau, kad jisai bus istorinis dar ilgą laiką, na, nebent vėl force majeure įvyktų.

Toms 2400 stipendijų buvo skirta apie 5 milijonus eurų. Toliau – 2021 metai ir kultūros ministro strateginiame veiklos plane stipendijoms vėl lygiai ta pati suma – 1,6 mln. eurų. Jokių perėjimų, viskas – pandeminiai pinigai baigėsi, grįžtama iš karto į 2019 metų realybę. Nors kitos menų tarybos, ypač senosiose demokratijose, Skandinavijoje, Danijoje, Anglijoje, net ir Čekijoje, jos dar tęsė atsistatymą.

Taryba (tuo metu dar ankstesnės kadencijos), aišku, balansavo ir vis tiek lėšas perskirstė ir stipendijoms skyrė dėmesio, bet kryptis jau buvo aiški. Tada mes, daugmaž įpusėję kadenciją, vis dėlto atkreipėme dėmesį, kad tai yra ir silpna grandis pačioje taryboje, nes tarybos biudžeto dalis skiriama tikrai labai maža, tuo metu tai buvo 8 procentai.

Aš padariau kai kurių menų tarybų ir kultūros fondų apžvalgą, su kai kuriais tų tarybų vadovais pati buvau susitikusi. Na, ir atsiskleidė, kad Lietuvos kultūros tarybos biudžeto dalis stipendijoms yra mažesnė nei Latvijoje, Slovakijoje arba Airijoje ir ryškiai mažesnė negu Estijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Suomija skiria pusę, pusę savo biudžeto investicijoms į žmogų, tiesiogiai suteikdama jam visiškai kitų galių, nepriklausomybę ir taip toliau.

Tada mes su tarybos nariais nusprendėm teikti siūlymą didinti stipendiją. Tuo metu judesys nuo 600 iki 800 eurų per mėnesį buvo ryškus, tai yra trečdalis. Bet kalbant jau iš šių dienų perspektyvos ši suma nėra pakankama, nes paradoksas yra toks, kad prastova nekuriant ir negaunant pajamų už kūrybą yra apie 1 000 eurų, o stipendija už kūrybą ir aktyvų veikimą – 800 eurų. Na, tai yra visiškai nelogiška ir paradoksalu. Tad vėlgi reiktų judėti toliau ir visa tai koreguoti. 

Na, ir būta daug kitų pokyčių. Apskritai sakyčiau, kad stipendijų srityje vyko didžiausias veiksmas. Visus trejus metus turėjom ukrainiečių stipendijų programą, kuri buvo tikrai labai specifiška ir unikali. Ten didelių srautų nebuvo, bet... Sakyčiau, ta programa tiesiog labai jautri buvo. Žmonės paraiškose net pristatydavo savo gyvenimą. Tai tikrai unikalu.

Toliau paleidom pradedančiųjų stipendijų priemonę. Tikiuosi, kad ji bus tęsiama. Visiškai šviežiai pateikėm siūlymą dėl mobilumo stipendijų kalendoriaus, dėl jo lankstumo, siekiant užtikrinti nepertraukiamą mobilumo galimybę. Bent jau mano svajonėse ir planuose belieka stipendijos regionų kūrėjams, integruojant visa tai į „Tolygios kultūrinės raidos“ programą.

Nežinau, galbūt tai pasirodys prasminga ir ateities kadencijos tarybai. Aš tai matyčiau kaip vertingą žingsnį, siekiant suteikti galių regionų kūrėjams, kuriems konkuruoti bendrame kontekste vis dėlto sudėtinga.

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Kalbant apie ukrainiečių stipendijas, dar viena iš tokių labai įdomių patirčių arba dalykų, kurie, mano galva, yra svarbūs, buvo atsivėręs matymas – integracinės ar panašios stipendijos. Šių dienų migracijomis pažymėtame pasaulyje mes kalbam apie žmogų, kuris atvyksta į Lietuvą iš kitos šalies, yra kūrėjas ar kūrėja ir jam sudėtinga šokti į lietuvišką kultūrinę terpę pretenduoti gauti lėšų. Tiesiog yra įvairūs kultūriniai dalykai. Ir va tokia kažkokia integracinė stipendija būtų aiškiai [svarbi] žmogui, kuris bando integruotis į šitą erdvę, kuris apsisprendė, ko gero, čia gyventi, likti ir kurti. Čia irgi toks pajautimas – galimybė plėtoti ukrainiečių stipendijas ta linkme būtų, mano galva, labai vertinga iš principo: žmogus vieną du kartus sudalyvauja toje integracinėje stipendijoje, paskui jau bando dalyvauti kartu su kitais kūrėjais bendrame sraute. Tai va, tas užauginimas kūrėjo, kuris yra atvykęs, integravimas į Lietuvos kultūrą taip pat labai svarbus dalykas.

KAROLINA BAGDONĖ. Man atrodo, tas užauginimo aspektas labai stipriai lydėjo tarybą šituos ketverius metus, nes tų stipendijų užauginimas finansine prasme... Kita vertus, pradedančiojo kūrėjo stipendijos atsiradimas, irgi užauginimas, kaip kažkada Dainius Vaitiekūnas interviu yra minėjęs, tam tikras deimančiukų ieškojimas, kai suteiki pasitikėjimo kreditą pradedantiesiems, startuoliams – kaip ukrainiečiams sudėtinga, lygiai taip pat sudėtinga, kai esi savo kūrybinio kelio pradžioje.

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Galvojant apie labiausiai džiuginančius dalykus, aš šitą stipendiją galbūt dėčiau vos ne į pirmą vietą to, ką mes padarėme kaip taryba, nes iš tikrųjų, kalbant apie paties finansavimo tikslą arba kaip jis veikia, ta pati Regioninės [kultūros] tarybos ir „Tolygios kultūrinės raidos“ plėtra taip pat yra auginimo įrankis. Tai aišku, iš principo kalbam apie žmones, kurie kažkur dirba, kuriems, ar pradedančiajam kūrėjui, ar atvykusiam žmogui, ar kažkur gyvenančiam šiame regione, iškart galbūt sudėtinga ir tada, sakykim, per tai užaugama iki tokio lygmens, kad jis jau gali dalyvauti su visais. Taigi jaunojo ar pradedančiojo kūrėjo stipendija, mano galva, yra vienas iš labiausiai džiuginančių darbų.

KAROLINA BAGDONĖ. Pratęsiant apie auginimą, man atrodo, vienas iš dalykų, ką dar taryba augino, tai pasitikėjimą ekspertais. Nes iki jūsų kadencijos, kaip tik pačioje jos pradžioje, skaičiau žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje labai daug nuogąstavimų, bet kartu ir lūkesčių, kad tarybos ekspertų duomenų bazė, paraiškas vertinantys ekspertai turi būti vieši.

Tai, atrodo, yra pagrindinis darbas ir pagrindinis dalykas, kas turi taryboje pasikeisti, o tada viskas pagerės, bent jau susidarė toks įspūdis, kad jeigu ekspertų sąrašai bus paskelbti, visi bus labai patenkinti.

Taigi vienas iš pirmųjų jūsų darbų buvo ekspertų duomenų bazių paskelbimas. Dabar visus ekspertus, kurie vertino paraiškas, galima matyti praėjus trims mėnesiams po finansavimo sprendimo paskelbimo. Kaip jums atrodo, ar šis pokytis sustiprino pasitikėjimą taryba ir ekspertų veikla? Nes atrodo, kad baimės, jog ekspertai sulauks keršto, gąsdinimų, spaudimo ar dar kažkokių dalykų, nepasitvirtino.

ASTA PAKARKLYTĖ. Aš tai, tiesą sakant, visai kitaip norėčiau, Karolina, į tavo klausimą reaguoti ir pamąstyti, kaip kitaip galima padaryti tai, apie ką mes čia kalbam. Pradirbau taryboje ketverius metus. Tai yra tikrai nemažas laiko tarpas susipažinti tiek su taryba, tiek su jos vieta bendrame valstybės mechanizme.

Manyčiau, kad atėjo metas labai rimtai permąstyti tarybos vertinimo modelį. Nežinau, aišku, kokios mintys bus naujos kadencijos, bet man jau dabar išeinant atrodytų, kad atėjo metas ekspertams suteikti daugiau atsakomybių. Ir visą mechanizmą grįsti ne kiekvienam konkursui surenkama sudėtimi, o vis dėlto stacionariomis komisijomis, kaip yra daugelyje kitų šalių tarybų. Mes šiuo atveju esam tikrai išskirtinėje padėtyje, iš tiesų net negalėčiau dabar pasakyti, ar atsiliekam, ar kaip tik pasiekėm progresą ir proveržį, nes taryba bendrame, na, bent jau Europos arba, kaip vadinama, tų senųjų demokratijų kontekste yra viena jauniausių. Tad kadangi taryba gali būti viena jauniausių, [galima sakyti], kad tam tikrus mechanizmus kaip tik labai šviežius pritaikėm. Vis dėlto kitos tarybos funkcionuoja su stacionariu ekspertiniu vertinimu saugant tą patirtį ir atmintį, komisijos veikia tam tikrą laiką – dvejus, trejus metus, kai kur ketverius ir panašiai.

Taigi jeigu būtų pasirinktas toks modelis – ekspertams suteikiama daugiau atsakomybių, jie iš karto turėtų būti vieši. Iš karto. Ir vėlgi – bendraudama su daugybe kolegų iš kitų menų tarybų ir kultūros fondų, aš išsiaiškindavau, kad mes bene vieninteliai, kurie neviešina ekspertų iš karto. Na, tarsi tokia lemputė užsidega – kodėl? Kodėl mes taip darom?

Bet čia dar antrą dalį iškart norėčiau pasakyti, nors kalbam apie ekspertus. Gerai, ekspertams suteikiama daugiau atsakomybių, o tada, manyčiau, nebereikėtų tarybai iš viršaus tvirtinti jų sprendimų. Ekspertai tiesiog ir turėtų priminėti sprendimus. Tuomet kyla klausimas: o tai ką veiks taryba, o kokios bus jos atsakomybės?

Vadinasi, ir tarybai reikia naujų atsakomybių. Čia jau išeinam į Lietuvos kultūros tarybos įstatymų kontekstą, kurį reikėtų labai permąstyti ir pagalvoti, ar mechanizmas yra efektyvus ir kokias atsakomybes būtų galima suteikti tarybai.

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Reaguojant į tą ekspertų viešinimą ar neviešinimą, įdomus ir, mano galva, svarbus dar vienas aspektas. Eksperto žinojimas, kad jis bus viešas, įpareigoja labiau negu slepiantis už anonimiškumo.

Paprastai sakant, jeigu žinau, kad niekad niekas nesužinos, kas ekspertavo, tai aš galiu – čia vėl, aišku, žmonės yra įvairūs – prirašyti daug blėnių visokių, o žinodamas, kad mano pavardė bus išviešinta, kažkaip stengiuosi visada daryti kitaip. Tai čia, na... kaip sakau, žmonės būna įvairūs.

Bet kalbant apie tą ekspertinį vertimą vėlgi reikia, gal prisimenant tą ketverių metų laikotarpį, nepamiršti, kad iš principo vienas iš svarbių dalykų tarybos darbotvarkėje buvo nuolatinis pasistumdymas dėl reikalavimo susiaurinti ekspertų veikimą ir veikti pagal kažkokį kriterijų rinkinį, kad praktiškai mechaniškai galėtum sudėjęs varneles patvirtinti arba atmesti paraišką ir, sakykime, [neliktų] to ekspertinio vertinimo kaip laisvo, kūrybiško, sunkiai suvaldomo dalyko.

Vėlgi, manau, tai, kad apgynėme ekspertinį vertimą ir pavyko tai padaryti, yra vienas iš labai pozityvių dalykų. Tai reiškia, kad nenuėjom varnelių dėliojimo linkme, panašiai kaip atliekant administracinį vertinimą: yra – nėra, yra – nėra. Tai kitas dalykas kalbant apie ekspertų modelį, kuris dabar iš tikrųjų, mano galva, yra geras, bet labai sunkiai administruojamas.

Mes žinom, kiek kartų tvirtiname tas ekspertų grupes. Vienas atsisakė – pertvirtinam, yra interesų konfliktas – pertvirtinam. Kiek užtrunka administraciškai sudėliot vieną ar kitą ekspertų grupę. Be abejo, [reikia, kaip] Asta sako, judėjimo link kažko stabilesnio, na, tiesiog šioj vietoj turbūt kalbame apie efektyvų ekspertų grupės veikimą ir administracinius resursus tam rezultatui pasiekti ir galvojame apie kažkokią pusiausvyrą tarp vieno ir kito.

Gal ir galime viską efektyvinti dar labiau, bet jeigu tai [reikalauja] per daug administracinių resursų, tai neverta. Ir va tada tas modelis tampa galbūt kažkokia stabilesne ekspertų grupe, bet su nuolatine rotacija. Nes vėlgi – žiūrint į platesnį ekspertinio vertinimo lauką, tos ekspertų grupės arba tos erdvės, kuriose tos grupės yra labai stabilios, pradeda veikti neefektyviai.

Taip sakant, kiekvienais metais jų veikimo efektyvumas krenta, nes tiesiog susidėlioja kažkokia vidinė kultūra, vidiniai dalykai, reikia šviežio kraujo, tai, pavyzdžiui, tas modelis... nežinau... kokių šešių ekspertų grupė, kur kasmet du žmonės – vis nauji, du iškrinta, du nauji. Ir ekspertas dirba, pavyzdžiui, trejus metus toje grupėje.

Tai va toks modelis galėtų būti labai neblogas ieškant pusiausvyros tarp administravimo ir kokybės.

KAROLINA BAGDONĖ. Aš truputį nueisiu į tą, man atrodo, jau turimą, tam tikra prasme stabilų ekspertų modelį, tai yra Regioninės kultūros tarybos. Kartu su jūsų kadencija ir tos tarybos veikimo principai keitėsi, nebeliko pririšimo prie gyvenamosios vietos, daugiau dėmesio [teko] kompetencijoms, vienu metu ir tarybos nariai buvo Regioninių kultūros tarybų sudėtyje ir kartu ten vertino paraiškas, bet, kita vertus, prisimenu grįžtamojo ryšio apklausą, kur pareiškėjai kelia daug klausimų apie tas Regionines kultūros tarybas. Kaip stacionarų modelį, kuriame ekspertai veikia trejus metus visiškai nerotuojami. Čia visai kitas kampas, bet kaip jums atrodo, turint tokį variantą, ar jis galėtų egzistuoti ir [Kultūros] taryboje, ar šitas variantas pasiteisino per jūsų kadenciją?

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Aš laikyčiau tai vienu iš dalykų... Jeigu klaustumėte, kas nebuvo padaryta, tai vis dėlto palikčiau Regionines kultūros tarybas, kaip vieną iš dalykų, kurio mums nepavyko išspręsti. [Tokia] mano nuomonė.

Kultūros tarybos narių buvimas Regioninėse kultūros tarybose – kiekvienam po vieną tarybą, mano galva, buvo labai pozityvus ir visa tai buvo vienas iš tų kelių, kuriuo buvo galima nueiti, bet tiesiog dėl vienų ar kitų aplinkybių tai neįvyko.

Bet, sakykime, vėl, jeigu kalbėtume, kokia yra problema su Regioninėmis kultūros tarybomis... Kalbant apie ekspertiškumą, atrenkame žmones, kurie yra tos srities profesionalai. Bet ekspertų grupėje arba atrenkant ekspertus į Kultūros tarybą nėra principo, kad deleguoja organizacijos ar valstybės valdymo institucijos. Tai šioj vietoj, mano galva, Regioninės kultūros tarybos problema yra ta, kad nemažai narių iš principo yra deleguoti savivaldybių, na, vienu ar kitu pavidalu. Ir tada atsiranda didelis noras traukti antklodę į savo pusę ar, sakykime, susitarti ar kažkaip dėlioti projektus ir tas grynasis ekspertiškumo principas vienaip ar kitaip yra pažeidžiamas.

Taigi, ieškant modelio, nelaikyčiau juo Regioninės kultūros tarybos ir [nenagrinėčiau] kai kurių su ja susijusių problemų, pavyzdžiui, kaip neveiks ekspertų tarybos, nes mes neturim institucijų deleguotų žmonių. Tai yra atrinkti pagal kvalifikaciją žmonės. Taigi šiuo aspektu, sakykim, tai – du skirtingi modeliai, bet ten aš tikrai matau dalykų, kurių mums nepavyko išspręsti. Ir tiesiog jie turbūt liks kitai Kultūros tarybai, tiems žmonėms, kurie ateis. Nes, jeigu lygintume problemas, kurios buvo kadencijos pradžioje ir pabaigoje, tai, ko gero, jų tapo gerokai mažiau, bet vis dėlto tas modelis nėra iki galo veikiantis.

ASTA PAKARKLYTĖ. Taip. Ir čia galima prisiminti vieną iš tikslų, kodėl buvo steigiama Lietuvos kultūros taryba. Depolitizuotas modelis. Depolitizuotas. Kitaip tariant, kad meno ir kultūros žmonės savireguliaciniu būdu patys sukurtų mechanizmą ir vertintų paraiškas. „Tolygios kultūrinės raidos“ kontekste ir Regioninėse kultūros tarybose tiesiog buvo iš karto užprogramuotas konfliktas dėl šio tikslo, nes didžiąją dalį narių deleguoja savivaldybės.

Aš suprantu logiką, kodėl buvo pasirinktas toks kelias, nes principas grįstas tuo, kad savivaldybės turėtų prisidėti prie šito modelio įgyvendinimo, kofinansuoti Lietuvos kultūros tarybos finansuojamus projektus ir taip toliau. Na, tai dėl to norėta suteikti balsą, bet vis dėlto nemanau, kad tai yra geras pasirinkimas, nes... Tiesiog čia net užprogramuotas tam tikras interesų konfliktas, kuris galbūt nėra toks tiesioginis, na, tarkim, pats baisiausias interesų konfliktas yra giminystės ryšiai, kuris visada pirmojoje pozicijoje yra įrašytas, tada – bendradarbiai ir taip toliau. Koks čia yra konfliktas? Savivaldybės deleguoja asmenis, labai dažnai – savo kultūros skyrių vedėjus, tarnautojus, pavaduotojus ir taip toliau, kurie šitame kontekste vertina paraiškas įstaigų, kurios yra biudžetinės savivaldybių įstaigos. Man dėl to kyla klausimų, ar tai yra pats tinkamiausias mechanizmas.

Kitas dalykas, kodėl mes su tarybos nariais nusprendėm šiek tiek pakoreguoti modelį, jo radikaliai nekeisdami, yra tai, kad pačios Regioninės kultūros tarybos ir, aišku, pareiškėjai komunikuodavo apie kompetencijų silpnumą. Kompetencijų vertinant meno projektus. Mes, į tai atsižvelgę, tiesiog išrinkom nepriklausomus ekspertus. Taip, tada reikėjo atsiriboti jau nuo tam tikros vietos ir gyvenamosios vietos deklaravimo ir išrinkti žmones, kurie yra tiesiog tam tikros meno srities arba net kelių profesionalai, kad jie kartu dirbtų tarybose ir praturtintų vieni kitus.

Vienose Regioninėse [kultūros] tarybose, matau, tai labai pasiteisino, kitose yra sunkiau veikti. Be to, pačios Regioninės kultūros tarybos tarpusavyje yra tikrai skirtingos.

KAROLINA BAGDONĖ. Kita vertus, jums jau baigiant kadenciją šiemet sutampa, kad baigia kadenciją Regioninės kultūros tarybos. Tai reiškia, kad galbūt su nauja [Kultūros] taryba atsiras ir naujos Regioninės kultūros tarybos ir dar kažkas atsinaujins.

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Tai, ką Asta paminėjo, yra truputį ir sisteminis dalykas, tai reiškia, kad iš principo reikia vėl galvoti apie taisyklių tobulinimą. Reikia tiesiog žiūrėti, kas neveikia. Nes vėlgi tas deleguotų žmonių iš savivaldybės administracijos... aš nesakau, kad jie nėra profesionalūs ar kaip kitaip, bet iš principo vis tiek tai yra administracinis darbuotojas, o ne kurios nors srities kultūros lauko ekspertas. Tačiau tas truputėlis yra santykis tarp administracinio personalo ir tarp ekspertuojančių žmonių.

ASTA PAKARKLYTĖ. Man tai labai estų modelis patiko, į jį nemažai pasigilinau, pas mus buvo atvažiavęs ir Estijos kultūros fondo vadovas Margus Allikmaa. Kaip jie yra padarę? Jie irgi turi Regioninių kultūros tarybų atitikmenį, tiesiog jas vadina ne tarybomis, o ekspertų grupėmis, bet iš esmės tai yra tas pats.

Kaip jos yra sudaromos? Tos vietos organizacijos arba net paskiri žmonės deleguoja kandidatus. Tai yra kažkokios vietos organizacijos pasitiki tam tikrais žmonėmis ir juos deleguoja. Kas juos atrenka? Juos atrenka taryba. Tarybos nariai sukomplektuoja pačią geriausią sudėtį.

Kas dar yra ne visai išspręsta Lietuvos kultūros tarybos atveju, na, tiksliau, Regioninių kultūros tarybų atveju? Visiškai nėra sužiūrima, kokie gi asmenys deleguojami, kalbant apie sritį ir kompetencijas. Savivaldybės deleguoja visiškai paskirai, išrinkdamos, na, geriausią įmanomą variantą pagal savo supratimą, galimybes ir taip toliau, bet, pavyzdžiui, visi tie žmonės gali būti muzikos ekspertai. Nes niekas nei sužiūri, nei yra toks mechanizmas, nei toks principas, vadinasi, sukurti įvairovę ir padengti įvairias kompetencijas dabartiniame modelyje kaip ir nėra sąlygų.

KAROLINA BAGDONĖ. Aš sustosiu čia. Nes čia tas klausimas, kurio mes neišspręsime, man atrodo, ir kita taryba turės galvoti, ką toliau daryti – ar palikti kaip yra, ar ieškoti kitų sprendimų. Bet noriu pakalbėti apie, matyt, svarbiausią tarybos aspektą – biudžetą. Jūsų kadencijos sutapo su Kultūros rėmimo fondo panaikinimu. Tai reiškia, kad nebebuvo atskaitymų nuo tų vadinamųjų nuodėmės mokesčių ir vidutiniškai tarybos biudžetas svyravo apie 22 milijonus eurų (čia kalbu apie finansavimui skirtą dalį). Kaip jūs vertinat šitą situaciją? Ar čia buvo aukso laikai, ar visiškai stagnacija? Čia tik mano žodžiai, nebūtinai taip turėtų ir atrodyti.

ASTA PAKARKLYTĖ. Aš tik patikslinsiu pačią priežastį. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Kultūros rėmimo fondo sandara yra prieštaraujanti Konstitucijai. Konkrečiai apie paties fondo likvidavimą ar [veiklos] pratęsimą jis nepasakė nieko. Fondo likvidavimas buvo tiesiog natūrali pasekmė, sugriovus sandaros principą. 2021 metais, dar prieš pradėdama darbą taryboje, parašiau tokį tekstą – „Grėsmė ar galimybė?“ Tiesą sakant, labai laukiu, kol sukaks šito teksto dešimtmetis, na, tai čia 2031 metais bus. Tikiuosi, sulauksiu, turėsiu jėgų ir ketinu pasižiūrėti – tai ar grėsmė, ar galimybė?

Kol kas matau grėsmę. Dar pernai pasižiūrėjau, kad jeigu Kultūros rėmimo fondo sandara nebūtų pripažinta antikonstitucine ir Kultūros rėmimo fondas būtų, na, toje pačioje strateginių organizacijų kategorijoje kaip LRT, kuriai nepanaikino atskaitymų, nes buvo nuspręsta, kad žiniasklaidos laisvė yra strateginis valstybės tikslas, o meno laisvė yra kasdienė reikmė... Tai va, toks buvo padarytas sprendimas ir, jeigu viso to nebūtų nutikę, 2025 metais mes būtume turėję 28 milijonų biudžetą. O turime 22 milijonų. Tai va – tai grėsmė ar galimybė?

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Žiūrint iš vidaus, tai per tuos ketverius metus toks pastebėjimas yra: su kiekvienais metais matome, kad vis daugiau gerų projektų lieka už brūkšnio. Ir, aišku, jeigu dabar vėl žiūrėtume tuos konfliktus, kurie kilo, ar, sakykim, socialiniuose tinkluose buvo plačiai diskutuojami, tai dažniausiai yra dėl to, kad geras projektas liko už brūkšnio.

Tai nutiko ne dėl to, kad jis blogas, ne dėl to, kad jis prastas, bet dėl to, kad tiesiog pinigai baigėsi ties kažkuria vieta. Ir tie, kurie laimėjo projektą, jie yra niekuo ne prastesni, nes kartais irgi taip jau būdavo šnekantis su žmonėmis, kurie, sakykim, pradžioj būdavo gal piktokai nusiteikę ar panašiai. Tai vienas iš argumentų buvo toks: o jūs pažiūrėkite projektus, kurie yra virš brūkšnio, ir pabandykime proto žaidimą – ką mestume lauk.

Labai dažnai būdavo, kad, na, nėra ko mest lauk, tikrai geri projektai, tiesiog šitoje vietoje kai kuriose programose net 70 balų gavęs projektas lieka už brūkšnio. Tai reiškia, kad iš principo mes kalbam apie labai gerą projektą.

Bet šiaip, aišku, yra kitas didelis dalykas, valstybės politikos klausimas: tiesiog iš sovietmečio paveldėjom labai institucionalizuotą kultūros struktūrą, nes tuo metu kitokių nebuvo, viskas buvo institucionalizuota. Ir kartu paveldėjom valstybės strategijoje tą mąstymo būdą, kad institucionalizuota struktūra yra geriau už individualų menininką ir geriau už nevalstybinę, nevyriausybinę struktūrą.

Iš tikrųjų, jeigu pažiūrėtume investicijas, lėšas, skirtas kultūrai, per, tarkim, praėjusius penkerius metus, tai Lietuvoje kultūrai skirta labai daug lėšų. Bet didžioji dalis nukeliavo per institucinę struktūrą, o Kultūros taryboje to augimo mes neturim. Tai reiškia, kad jeigu, sakykime, bent Kultūros tarybai skiriamų lėšų augimas būtų toks pat, kaip ir visai kultūrai Lietuvoje, manau, būtų praktiškai ideali situacija.

Bet šioje vietoje ta struktūra, kuri nėra tiesiogiai susijusi su institucijomis, liko daugiau mažiau stabiliame lygyje, o ta, kuri yra institucinė, patyrė finansavimo augimą.

Tai čia irgi toks valstybės strategijos klausimas: kaip mes matom kultūrą iš esmės – ar tai yra žmonės, ar institucijos, o antras klausimas – jeigu tai institucijos, tai nevyriausybinės ar valstybės, savivaldybių sektoriaus?

KAROLINA BAGDONĖ. Prie institucijų dar sugrįšim, nes labai įdomu apie nevyriausybines organizacijas pakalbėti, bet dar kelis dalykus apie tą lūkestį... Man atrodo, kultūros laukas turi lūkestį, kad taryba ir tarybos nariai tą biudžetą kažkokį didesnį pasieks, o tarybos nariai sako: tai mums reikia bendrai dirbti. Ar pavyko tą lūkestį kažkaip suderinti per šitą kadenciją?

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Turbūt vienas iš dalykų, kurie irgi dar nepavyko, būtų bendras darbas su pačiomis institucijomis, su kūrėjais – mano galva, tai yra labai svarbu. Jeigu norime pokyčio, tai pašnekėti ir paburbėti feisbuke yra viena, o, sakykime, pabandyti kažkokį realų veikimą, kuris paskatintų pokytį, – kita.

Šioje vietoje nesakyčiau, kad paburbėjimai socialiniuose tinkluose per mažai peraugo į vienokį ir kitokį pokyčių siekimą, nes, na, Asta papasakos, kiek Kultūros taryba numynė slenksčių ir kelių tais klausimas, pati taryba su premjere turėjo susitikimą. Tai buvo įvairaus lygmens susitikimai, bet klausimas vėlgi toks – procesas yra inertiškas. Nes, kaip sakiau, tai yra toks paveldas, kuris tarsi pagal nutylėjimą keliauja. Norint tą procesą keisti, reikia, na, nežinau – stumdyti iš įvairių krypčių. Ar kūrėjai, ar jų struktūros, ar, sakykime, kažkokios konsultacinės struktūros prie Kultūros ministerijos – visi turėtų dirbti kartu. Ta prasme, reiktų iš principo sakyti: žiūrėkite, problema yra ne ta, kad taryba bloga, problema – ta, kad tiesiog yra per mažai pinigų ir per daug gerų projektų lieka už brūkšnio.

Ir va, sakykime, per tą žiūrėjimo iš visų pusių [prizmę] ir taip dirbant tikrai būtų galima pasiekti daugiau. Taigi šioje vietoje matyčiau pozityvų pokytį per tuos metus, bet vis dėlto įvardinant, ko nepavyko pasiekti, turbūt tai irgi būtų vienas iš dalykų, kuris nepavyko.

ASTA PAKARKLYTĖ. Mes iš tiesų apie tai ne vieną kartą kalbėjom ir diskutavom, kas ką turi daryti ir kaip pasiskirstyti atsakomybę ir funkcijas. Tikrai nebuvo taip, kad taryba sėdėjo ir nieko neveikė. Ji teikė siūlymus, poreikių lenteles, ėjo į susitikimus ir taip toliau, bet to yra per mažai.

Vis dėlto turėtų pasistengti ir nevyriausybinės organizacijos, kurios dabar yra pagrindinės pareiškėjos, nepaisant to, kad dar visiškai neseniai paskelbiau apžvalgą, kad 30 procentų biudžeto yra skiriama įvairioms valstybės ir savivaldybių įstaigoms.

Bet tas nujudėjimas į nevyriausybinį sektorių... Dar, aišku, reiktų pažymėti, kad nevyriausybinį ir privatų. Ne tik viešosios įstaigos, bet ir kitų formų organizacijos. Na, reikėtų tiesiog labiau vienytis, telktis ir apie tai komunikuoti.

O dabar yra nemažai judesio po finansavimo sprendimo paskelbimo, bet šitas judesys yra labai paskiras ir individualus. Aš, man... Kodėl? Na, čia taip sutrumpintai. Tai puiku, mes gyvenam demokratijoj, šitie klausimai irgi yra labai svarbūs. Viską reikia kvestionuoti ir taip toliau, bet kur kiti klausimai? Ar galima susitelkti...

RIMVYDAS LAUŽIKAS. ...sisteminiam lobizmui.

ASTA PAKARKLYTĖ. Na, taip, sisteminiam lobizmui. Mes turėjome susitikimų su strateginio finansavimo organizacijomis, šiek tiek apie tai kalbėjome. Kai kurios iš jų mano, kad viskas dar yra besiformuojančiam lygmeny ir reikia tiesiog stiprinti pačias organizacijas.

Aišku, išgirdau mintį, jog reikia specialių programų, kad būtų finansuojamos lobistinės veiklos, nes kitos ministerijos turi kažką panašaus, o Lietuvos kultūros taryboje to nėra. Bet, na, išgirdau tą patį: kad veiksmas ta kryptimi vyksta, bet jis dar labai nesusiformavęs, labai sunku tam išskirti laiko. Ir, na, vienytis irgi būtų labai svarbu.

KAROLINA BAGDONĖ. Sugrįžtant prie klausimo apie institucijas ir apie tą nevyriausybinių [organizacijų] padėtį, jau, atrodo, atsakei, kad ir nevyriausybininkams lyg ir geriau tarybos kontekste, bet man įdomu paklausti apie nacionalinių muziejų išėmimą iš tarybos modelio, kas, atrodytų, turėjo būti didelis pokytis ir paskata nevyriausybiniam sektoriui suklestėti. Ar taip atsitiko?

ASTA PAKARKLYTĖ. Na, jeigu vertintume tokią ilgesnę perspektyvą, kaip ir minėjau, visiškai neseniai nusprendžiau pasižiūrėti Lietuvos kultūros tarybos finansavimo ciklą 2014 m. ir Lietuvos kultūros tarybos finansavimo ciklą 2024 m. 11 metų distancija. Ar kas nors įvyko? Tai įvyko, akivaizdžiai. Jeigu, aišku, nesigilinsime į patį infliacijos poveikį.

Ar 2014 metais turint 14 milijonų, o 2024 metais – 19 milijonų, po 11 metų galime sakyti, kad čia augimas, ar ta pati padėtis? Nes infliacija tiesiog suvalgė pakeliui tuos milijonus. Bet žiūrint į patį finansų pasiskirstymą – akivaizdus pokytis. Prie viso to, aišku, prisidėjo tie procesai ir sprendimai, kuriuos jau darė kultūros politikai: iš pradžių riboti nacionalinių scenos meno įstaigų, o visiškai neseniai – nacionalinių ir valstybinių muziejų paraiškų teikimą. Taip, pokytis yra, bet ar jis toks labai stiprus ir ryškus? Na, finansiškai tai ne, nes muziejams iškeliaujant kartu iškeliavo beveik visos lėšos, kurias jie gaudavo. Taigi pokytis yra galbūt labiau administracinis ir konkurencinės aplinkos.

Tarkim, vizualiuosiuose menuose jau situacija turėtų būti kitokia, nes labai labai stiprūs muziejai paraiškų nebeteikia. Bet norint iš tiesų geriau įvertinti, manau, reikia šiek tiek dar didesnės distancijos. Visgi, kaip minėjau, tikrai tas pokytis yra.

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Aš skeptiškesnis esu šitoje vietoje. Man nelabai patinka tas valstybės lygmens dėliojimas į atskiras kišenėles, nes vis tiek kultūra yra kultūra ir viskas sąveikauja tarpusavy. Mano galva, dėliodami į atskiras kišenėles mes bandome sukurti skirtingas konkurencines aplinkas.

Aišku, turbūt ne paslaptis, kad į kai kurias kišenėles yra išeinama norint sumažinti konkurenciją. Kitas dalykas – vėlgi: jeigu šnekam apie kultūrą kaip tinklą, tai kur tos ribos tarp institucijų, tarp kūrėjų, tarp sričių, tarp programų? Jos realiai trinasi, todėl išdėliojimas į kišenėles ilgalaikėj perspektyvoj... Aišku, bus įdomu pasižiūrėti, bet jis, ko gero, veikia daugiau neigiamai negu teigiamai.

Nes jeigu mažinam arba lengvinam konkurencinę aplinką, bet mažinam augimą, tai – vienas dalykas. O kitas dalykas, aišku, kokiais mechanizmais sulyginti tas galimybes, nes suvokiam, kad yra institucijos, kurios turi stabilius etatus, daug personalo, galinčio dirbti, bet yra ir kitos institucijos, kurios mažos, neturi personalo ir dirba tik projektiniu principu. Ko gero, vėl kartais galvočiau apie dalį europinių projektų ir europinę patirtį – tarkim, yra dalis projektų, kur smulkaus arba vidutinio dydžio institucijoms duodama papildomų balų. Jeigu aplikuoja didelė institucija, ji jų negauna, jei aplikuoja nedidelė – gauna. Na, tiesiog suvokiant jų tarpusavio...

Taigi, sakykim, jeigu mano rankose būtų kultūros politika, aš nedėliočiau į kišenėles – dėčiau visus pinigus, visą žaidimą į vieną fondą ar aplinką. Ir, aišku, tada, jeigu matyčiau netolygumų, per atrankos kriterijus ieškočiau mechanizmo, kaip tuos netolygumus išlyginti.

Šioj vietoj mes kalbam apie lygias galimybes dalyvauti. Akivaizdu, kad milžiniškos institucijos, turinčios etatinį personalą, ir mažesnės institucijos, neturinčios pastovaus etatinio personalo, galimybės dalyvauti nėra lygios. Kaip tada šitai spręsti?

ASTA PAKARKLYTĖ. Bet, Rimvydai, tai, apie ką jūs kalbate, yra Anglijos menų tarybos kelias. Per Anglijos menų tarybą yra skirstomas finansavimas visiems. Jos biudžetas – beveik vienas milijardas. O, pavyzdžiui, Suomijoje mums giminingos institucijos situacijoje finansavimas skiriamas tiktai nevyriausybinėms organizacijoms ir kūrėjams. Kaip minėjau, kūrėjams pusė biudžeto – per stipendijas, likusi dalis – nevyriausybinėms organizacijoms.

Visiškai skirtingi du modeliai, bet jie yra tokie grynesni. Mes turim hibridinę situaciją – vis dar pereiname (jūs ką tik minėjote) iš sovietinės struktūros ir jos palikimo. Kada pasirodytų kažkoks grynesnis modelis, aš nežinau. Tiesiog dar kartą priminsiu, kad taryba šiaip yra labai jauna institucija. Labai jauna. Anglijos menų taryba veikia ilgiausiai, dešimtmečius skaičiuoja. Tai gal dar penkiasdešimt metų (visai ne tiek ir daug) ir mes turėsime kažkokį kitą modelį. Ne tik Lietuvos kultūros tarybos kontekste, o apskritai bendrame kultūros politikos kontekste. Taigi reikia toliau dirbti ir laukti.

KAROLINA BAGDONĖ. Dar, man atrodo, galim šiek tiek pakalbėti, kol kas dar nelaukdami jokių pokyčių ar kažkokių labai netikėtų dalykų.

Man rūpi sužinoti ir pratęsti apie tą nevyriausybinio sektoriaus finansavimą ir apie strateginę programą, kuri tikrai nemažą dalį tarybos biudžeto gauna ir yra tikrai svarbi tarybos kontekste. Kol kas dar nėra ankstesnio ciklo strateginio finansavimo analizės, bet kaip jums iš vidaus, skaitant paraiškas, tvirtinant sprendimus, atrodo – kaip sekėsi?

Žinom, kad ketvirtojo strateginio finansavimo konkurso rezultatai sulaukė aršių reakcijų, nebuvo labai paprasta situacija iš kultūros bendruomenės pusės. Man tiesiog įdomu išgirsti, kaip jums atrodo visa ta praėjusio ciklo situacija ir dabartinė.

ASTA PAKARKLYTĖ. Taip, galima tiesiog dar konkrečiau pasakyti, kad skiriama ne šiaip nemaža dalis, o geras ketvirtadalis Lietuvos kultūros tarybos biudžeto, 26 procentai, man regis, šiais metais. Tai yra beveik 6 milijonai eurų. Na, tai vėlgi – daug čia ar mažai?

Mano požiūriu, turint tokią finansavimo priemonių struktūrą, kokią mes turime, tai yra daug. Nes norint visa tai pakeisti ir padidinti prie biudžeto, kuris yra stabilus, reiktų galvoti, ko atsisakyti. Ir kai pradedi žiūrėti visą finansavimo struktūrą, tai supranti, kad sudėtinga kažko atsisakyti, nes jau aptarėm, kad stipendijos ir taip buvo pati silpniausia grandis, kurią reikėjo stiprinti, tai čia – ne. „Tolygi kultūrinė raida“ yra tikrai puikus sumanymas ir mechanizmas, labai labai svarbus ir būtinas, irgi nieko liesti nereikėtų. Toliau turim kultūros programų dalį, kurios, aišku, yra įvairios, galima būtų jas peržiūrėti, bet daugybė jų irgi svarbios ir reikalingos, tai vėlgi įšaldyta. Na, ir tada turim meno sričių konkursus, bet jie yra patys aktyviausi, nes taikoma mažiausiai sąlygų. Sakydama „sąlygų“ turiu omeny – kažkokių taisyklių, ribojimų ir taip toliau. Ir dėl to jie sulaukia didžiausio dėmesio ir, aišku, paraiškų, organizacijoms siekiant įgyvendinti savo kūrybines iniciatyvas. Na, tai va ir turim klausimą – nuo ko nukirpti, kad būtų galima pastiprinti strategines programas?

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Buvo dar viena diskusija – kaip padaryti, kad strateginė programa nevirstų biudžetiniu finansavimu.

KAROLINA BAGDONĖ. O norėtųsi!

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Be abejo, kiekviena institucija siekia finansinio saugumo ar galimybės planuoti toli į ateitį. Ir tada pamažu evoliucionuojam tokio modelio linkme, kai kažkas gauna ir gauna, gauna ir gauna, ir gauna. Ir tai iš principo (nors taip nėra vadinama) pradeda panašėti į biudžetinį savivaldybės ar valstybės institucijų finansavimą.

Kitas dalykas – kaip vis dėlto užtikrinti tos struktūros organizacijos tęstinumą, jeigu taip nėra. Tai vėlgi yra pusiausvyros ieškojimas, kad nesusidarytų kažkoks uždaras ratas organizacijų, kurios vien gauna, o visi kiti nepatenka, nes tiesiog vieni gauna, o jeigu duosim kitiems, tai iš kažko reiks atimti.

Tai yra reikėtų išlaikyti sistemos atvirumą, konkurencingumą, kad galėtų naujos organizacijos ateiti, jeigu jos yra to vertos arba, sakykim, parašo gerą projektą, turi gerą idėją – laimi. Ir, aišku, kitas dalykas: kaip nesužlugdyti, nesuardyti to, kas jau sukurta, to, kas jau veikia.

Tai čia – vėlgi tas pusiausvyros ieškojimas, kuris, manau, tebevyksta, procesas tikrai nėra baigtas. Žodžiu, čia jau sutikčiau su Asta – palaukime iki 50-ųjų metų. (juokiasi)

ASTA PAKARKLYTĖ. Aš sakiau – ne 50-ųjų, o 50 metų.

KAROLINA BAGDONĖ. Iki 50-ųjų gal irgi būtų neblogai.

RIMVYDAS LAUŽIKAS. 2075-ieji.

ASTA PAKARKLYTĖ. Aš vėlgi – apie tą kaitą. Įgyvendinom aktyvią mainų programą su Norvegijos menų taryba, kuri dabar šiek tiek pakeitė pavadinimą ir vadinama tiesiog menų ir kultūros institucija. Bet nesvarbu, ji vis tiek savo prigimtimi išliko menų taryba. Vieną mintį užfiksavau: mes iš tiesų labai dažnai sakom – pokytis, pokytis, pokytis, o va, ką keisim, o naujas gairių ciklas, vėlgi – ką tobulinsim, kokia bus kaita ir taip toliau? Norvegijos menų ir kultūros tarybos kolegos pasakė: kai jie prieš 60 metų priėmė sprendimą dėl kvotų sritims, tai iki šiol jo ir laikosi. Prieš 60 metų, ar jūs įsivaizduojat? (juokiasi) Va tokią distanciją, va tokią patirtį ir štai tokį supratimą... Aišku, jie pasakė, jog nereikia galvot, kad viskas ten yra įbetonuota, įšalę ir niekas nekinta. Aišku, atsižvelgiama į situaciją, kontekstą, poreikį ir taip toliau, bet iš esmės dokumentai, kuriuose apibrėžiamas lėšų paskirstymas tam tikroms sritims, nekinta dešimtmečiais.

KAROLINA BAGDONĖ. Aš nušoksiu į kitą temą, bet su tuo pokyčiu, apie kurį tu kalbi. Man atrodo, apskritai taryboje ketveri metai buvo kažkoks vis skirtingų pokyčių ir bandymų – gal galima taip pavadinti – etapas, nes tikrai daug dalykų aptarėm: iš vienos pusės – apie gaires, daug pakalbėjom apie ekspertus, pakalbėjom apie nevyriausybinį sektorių, apie individualias stipendijas, apskritai apie stipendijas. Bet vis tiek esam pokyčio organizacija, man atrodo, keitėsi ir vidinis veikimo modelis.

Daugybė dalykų atsirado, pavyzdžiui, kaip mes vadinam, darbiniam kontekste – LKT IS 2.0, elektroninė paraiškų valdymo sistema. Atsirado daugiau bendradarbiavimo su ekspertais. Nors, kaip minėjot, Rimvydai, stipresnio lobizmo gal ir nebuvo, bet bendrai, man atrodo, atsirado glaudesni ryšiai. Jie atsirado taip pat per įvairius tarybos vidinius procesus, kurių tikrai buvo labai daug ir kurie tikrai ryškiai keitėsi, bet nebūtinai tai visada matėsi.

ASTA PAKARKLYTĖ. Taip, aš tik papildyti galėčiau, kad dar yra labai labai stiprus pokytis, kuris iš tiesų jau nelabai matomas, pačioje administracijoje ir jos procesuose. Kai atėjau dirbti į tarybą 2021 metais, iš karto gavau darbo tarybos raštą su kritika ir įvairiausioms pretenzijoms, kurios, aišku, buvo visiškai pagrįstos, ir reikalavimais situaciją keisti.

Kai mano kolegė Rūta Stepanovaitė pradėjo eiti administracijos direktorės pareigas, aš jai perdaviau tą raštą ir pasakiau: žiūrėk, Rūta, čia yra tavo darbas, užduotis ir tikslas. Visai neseniai grįžau prie to rašto: viskas yra padaryta, viskas pakeista, į viską atsižvelgta.

Dar daugiau, ko visiškai nesimato, nes mes taip ir liekam tarybos viduje – kiekvienais metais dalyvaujam Vidaus reikalų ministerijos apklausoje, skirtoje vertinti viešojo sektoriaus darbuotojams, jų įsitraukimui, aktyvumui, pasitikėjimui, santykiui su vadovybe ir taip toliau. Mes, kaip taryba, joje dalyvaujame labai aktyviai (tikrai daug darbuotojų į tos apklausos klausimus atsako) ir tada vertiname rezultatus.

Vien tai yra faktas, kad viduje situacija labai stipriai pasikeitė. Aišku, reikia pažymėti, kad aš atėjau dirbti po pandemijos. Situacija buvo labai labai įtempta, nes, kaip minėjau, taryba turėjo paskirstyti dvigubą biudžetą. Krūvis buvo didžiulis ir, aišku, po to kilo daug visokiausių perdegimų, kritikos ir taip toliau. Tai reikėjo spręsti ir buvo išspręsta.

KAROLINA BAGDONĖ. Taigi jau apibendrinkime, nes tikrai labai daug dalykų pakalbėjom šiandien apie tarybą ir visus šiuos ketverius metus tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Kaip jums atrodo, kokį palikimą jūs, kaip tarybos nariai, paliekate jau ketvirtos kadencijos Lietuvos kultūros tarybai?

RIMVYDAS LAUŽIKAS. Na, jau užsiminiau ir toliau kalbėčiau apie evoliuciją. Tai reiškia – kalbame apie nuolatinį procesą. Tiesiog mes perėmėm tą procesą prieš ketverius metus, kažką nuveikėm (vertinčiau, kad pozityvių dalykų) ir, lyginant tai, kas buvo tada, ir tai, ką turim dabar, galima sakyti, kad daugelis dalykų pasistūmėjo į priekį pozityvia linkme. Mano linkėjimas – tą evoliuciją tęsti.

Kalbant apie Lietuvą ar Norvegiją, vis dėlto mes gyvenam daug dinamiškesnėje geopolitinėje, kultūrinėje situacijoje.

Ko gero, mums nepavyks kažką įtvirtinti, kad nesikeistų bent jau 20 metų. Vien pažvelgus į tuos pokyčius, kurie įvyko per tuos 20 metų kultūros erdvėje, tai jie yra milžiniški, o aplinka labai dinamiška. Turime gyventi kartu su jais, turime identifikuoti trūkumus, turime juos šalinti ir stengtis, kad procesas veiktų geriau. Mes tą darėm, stengiamės, palinkėjimas kitai [Lietuvos kultūros] tarybai daryti tą patį. 

ASTA PAKARKLYTĖ. Labai pagavau paskutinę Rimvydo mintį, nes man irgi norisi palinkėti didelės sėkmės jau netrukus ateisiančiai naujos kadencijos tarybai, susiklausymo tarpusavyje, gero ryšio su Kultūros ministerija, tiek su jos politine komanda, tiek mūsų veiklą kuruojančiais asmenimis. Šitas ryšys tikrai yra labai svarbus.

Iš visų signalų, kuriuos gaunu pastaruoju metu, iš institucijų, suprantu, kad mūsų kadencija, nepaisant visų iššūkių, ko gero veikė labai gerais laikais. Kyla klausimas, ar [tarybos] biudžetas didės ir, turbūt, optimistinis scenarijus bus toks, kad biudžetas išliks stabilus. Tai štai tokiame kontekste ir linkiu didelės sėkmės naujai kadencijai.