Kultūra ir gynybos rūpesčiai

Per pastaruosius trejus-ketverius metus geopolitinė situacija iš esmės pasikeitė. Dėl Rusijos ir jos sąjungininkų karo prieš Ukrainą atsirado naujos Lietuvos ir kitų Europos (ir ne tik jos) valstybių nacionalinio saugumo grėsmės. 

Todėl padidėjo dėmesys Lietuvos gynybos ir nacionalinio saugumo klausimams. Tai reikalauja tiek karinio pasirengimo, tiek sąmoningos, solidarios ir atsparios visuomenės bei veiksmingos kultūros politikos. 

Kultūrai demokratijose negalima išvengti gynybos rūpesčių, kaip ir politikos uždavinių, ypač tokioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje.

Kas yra kultūra? Kokia kultūra mums rūpi? 

Kultūros idėja yra labai sudėtinga ir sunkiai apčiuopiama. Vis dėlto kultūros neturėtume lengva ranka suplakti su komunikacijos technologijomis, laisvalaikio ir pramogų industrija. Kultūra iškyla kaip minkštoji galia, pilietinio ugdymo resursas ir išlieka socialiniu egzistenciškai svarbios prasmės kūrimu. 

Taigi, kultūra suvokiama kur kas plačiau. Kultūra yra žmogaus kuriamų reikšmių pasaulis ir tos reikšmės pagrindžia simbolinio reprezentavimo socialines praktikas. Kalbame apie tokius dalykus kaip pagarba žmogui, šeimai, įstatymams, draugystė ir solidarumas, tapatinimasis su tauta, visuomene, tikėjimas asmens ir valstybės laisve, demokratija ir jos gynimas.  

Galime sakyti, kad kultūra yra laisvos ir demokratiškos visuomenės pagrindas.

Kultūra skatina tas demokratines ir moralines vertybes, kurios bendros visiems piliečiams. Tai itin reikšminga demokratijose. Šia prasme kultūra yra paprasta „demokratiniu antropologiniu požiūriu“. Taip norima parodyti kultūros kaip egzistenciškai reikšmingos prasmės idėją visiems žmonėms. Tai nėra specifiškai ontologinis egzistencialistinės filosofijos nerimas ar įvairūs formalūs atsakai į žmogišką būvį. Tokiu būdu pabrėžiamas kultūros prieinamumas ir visuotinis pasiekiamumas. Šiuo požiūriu kultūra netapatinama tik su elitistine kultūros jausena, kultūra kaip aukšta, ypatinga gyvenimo forma, prieinama tik saujelei žmonių ir lavinančiai tik tam tikras jusles. Žinoma, neturėtume šių skirtingų kultūros sampratų supriešinti ir juolab kažkurią jų atmesti. 

Grigorijus Potašenko.

Vytenio Budrio nuotrauka.

Svarbu ir tai, kad kultūra visuomenėje būtų nuolatinėje atsinaujinimo būsenoje. Ji neturėtų prarasti savitumo tarp kitų kultūrų, kartu kokybiškai atitiktų pasaulinius standartus ir nuolat atsirastų tuos standartus atitinkanti, moderniai visuomenei reikalinga kultūros kūrėjų pamaina. Visa tai itin reikšminga ir Lietuvos kultūros tarybos strategijoje, jos veikloje.

Todėl moralės nuostatas, kuriomis remiasi demokratinė visuomenė ir kultūra, verta ginti, dėl jų verta kovoti ir gebėti jas apginti, kai iškyla pavojus. Šios pozicijos nebūtina laikytis autoritariniams kraštams ar fašistiniams režimams ar viduramžių imperijoms, bet demokratijoje tai svarbu.

Koks kultūros santykis su gynybos rūpesčiais?

Verta nepamiršti, kad santykį tarp kultūros ir gynybos galima suvokti kaip kultūrinio iššūkio ir įtampos, o ne tapatumo ar vos ne tiesioginio pavaldumo santykį. Neįmanoma, bent jau demokratijose, laikyti kultūros ir nacionalinio saugumo ar gynybos, kaip ir politikos, tuo pačiu dalyku, siekti jų suliejimo, sintezės. 

Neįmanoma, visų pirma, dėl to, kad žmonių moralinės pažiūros ir kultūriniai prioritetai yra skirtingi, o kultūra nesutapatinama tik su minkštąja galia, kritiniu galvojimu ir pilietiškumo ugdymu, nors tai irgi svarbu. 

Kodėl kultūra reikšminga gynybai ir nacionaliniam saugumui? 

Dabartinėje Lietuvos demokratinėje visuomenėje turbūt galima sutarti, kad kultūra reikšminga gynybai ir nacionaliniam saugumui keliais aspektais.

Sakome ir tai įtvirtinta daugybėje svarbių Lietuvos įstatymų, kad kultūra (minkštasis saugumas) yra neatsiejama valstybės nacionalinio saugumo dalis. Kultūra dažnai yra pasitelkiama vykdant minkštąją galią, darant nekarinėmis priemonėmis įtaką norimai grupei.

Šia prasme Lietuvos nacionalinio saugumo strategija (iš dalies) yra taip pat kultūrinė, o ne išskirtinai karinė, techninė, informacinė ir rūpinimosi ryšiais su sąjungininkais NATO. Netgi kalbant apie mokslinį tikslumą galima įžvelgti kultūrinę reikšmę, naujos technologijos reikalauja mokslinių, eksperimentinių tyrimų. Tikslumas, analitinis aiškumas būtinas palaikyti žiniasklaidos, visuomenės ir kariuomenės savitarpio pasitikėjimui, taip pat skirti informacijai ir dezinformacijai.  

Kultūra taip pat svarbi gynybai ir šiuo atžvilgiu: ji žymi simbolinį prasmės konstravimo lauką kaip nacionalinio saugumo veikimo sritį. Kitaip sakant, kultūra visų pirma prasmingai siekia paaiškina kodėl, ką ir nuo ko reikia ginti. 

Galima pasitelkti pavyzdį apie kareivišką košę. Ji kartais dalinama per renginius Katedros aikštėje ir tampa skalsi turbūt ne tiek dėl savo galimai gurmaniško skonio (ko neturėtume tikėtis lauko sąlygomis), kiek dėl to, kad ragaujama tai, ką dažnai valgo ir šalies gynėjai. Tai turbūt žmonių solidarumo ir pasitikėjimo savo kariuomene simbolis. 

Puikios idėjos, įpareigojantys teiginiai apie tai, kad krašto apsaugos politika tampa (bent iš dalies) ir kultūros politika. Bet svarbiausia problema čia, kad gynybos rūpesčiai ir geopolitinės situacijos iššūkiai nebūtų paskata siaurinti demokratiją ar griebtis šiaudo ir neapgalvotai mažinti kultūros srities finansavimą, kuris ir taip yra mažiausias iš visų valstybės sektorių. O kur dar tokie svarbūs probleminiai klausimai kultūros srityje kaip nuolatinis kultūros atsinaujinimas, kultūros ir meno specialistų socialinės garantijos, kultūrininkų trūkumas regionuose. 

Svarbu kultūros autonomija

Svarbu pabrėžti, kad skiriant valstybės paramą kultūrai ir formuluojant atsakymą  į specifinį klausimą – ką kultūra gali duoti gynybai, nebūtų pažeista kultūros autonomija arba savarankiškas kultūros reiškinių plėtojimas, kad žmogaus egzistencinės reikšmės paieškos nebūtų kreipiamos kokių nors galią turinčių jėgų naudai. 

Kultūros politikos ir vadybos požiūriu atrodo, kad ir dabar, sprendžiant saugumo, gynybos uždavinius, labai svarbu išsaugoti tam tikras neutralias erdves, kuriose būtų ginamas žmogaus orumas, kultūros rūpesčių primatas.

Tokiose neutraliose erdvėse svarstomi tiesos, gėrio, grožio ar kultūros idėjos ir rūpesčiai. Panašiai politiškai neutralūs išlieka universitetai ar Lietuvos kultūros taryba.

Žinome, kad Lietuvos kultūros taryba prisideda įgyvendinant šalies kultūros politiką. Dabar dirba naujos sudėtis taryba, kuriai nubrėžtos naujos veiklos kryptys, orientuotos į pilietiškumą. Kartu pilietiškumo ugdymas įtrauktas į visų profesionalaus scenos meno įstaigų vadovų planus. Taryboje programa „Ugdymas kultūra“ pakeista: praplėsta projektų pateikėjų auditorija, prioritetas suteiktas pilietiškumui ir kritiniam mąstymui. 

Todėl Lietuvos kultūros tarybos veiklos socialinė nauda itin apčiuopiama ir prasminga, nors šios tarybos biudžetas yra tik 5 procentai visų valstybės lėšų, skiriamų kultūrai. Ši nauda apima ir poveikį nacionaliniam saugumui, nes pagrindiniai jo objektai taip pat yra žmogaus, įskaitant tautinių mažumų narių, orumas ir teisės, Lietuvos tautos tapatybė, tautos kultūros vertybės.

Taigi, kultūra iškyla kaip minkštoji galia, pilietinio ugdymo resursas ir sykiu autonominė sritis, esmingai susijusi su egzistenciškai svarbios prasmės kūrimu. 

Poreikis stiprinti demokratiją ir kultūrą

Demokratinėje visuomenėje politika ir dabar gynybos rūpesčiai reikalauja ne tik sutarimo dėl 5-6 proc. gynybai. Kaip rodo naujos sociologinės apklausos, gynybos biudžeto didinimui iki 5 proc. BVP  Lietuvos visuomenėje pritaria beveik absoliuti dauguma (56,3 proc.) apklaustųjų. 

Kartu reikia moralinių pagrindų, pamatinių kultūros vertybių ir tam tikro labai apibendrinto sutarimo dėl visuomenės. Gyvename laikmečiu, kai išbandomos mūsų demokratijos ribos ir jos atsparumas. Dabar išbandomas tiek karinis, tiek nekarinis, minkštasis ar kultūrinis pasirengimas.

Nuo XVIII a. pabaigos karas tapo šiuolaikinis, globalizuotas, industrializuotas ir masinis. Dabar dar – hibridinis, demoniškas ir kaip visada nužmoginantis. Puolamos ne tik valstybės sienos, kariniai objektai, miestai ir civilinė infrastruktūra. Propagandos ir dezinformacijos taikiniu vis labiau tampa kritiškai galvojantys žmonės ir elitai, pati demokratinė santvarka, Lietuvos istorinė atmintis, kalba, kultūros ir gamtos paveldas. 

Siekiama demoralizuoti ir palaužti visos Lietuvos tautos ir jos žmonių, o ne tik jos dalies ar etninių mažumų, valią priešintis ir ginti savo laisvę, vertybes ir troškimą turėti savo valstybingumą. 

Turime nepasiduoti tironijai ir nužmoginimui. Itin svarbu saugoti ir stiprinti realius žmones ir demokratinę kultūrą. 

Šia prasme svarbu remtis subtilesniu ir platesniu požiūriu į kultūrą. Čia dera ir tarpusavyje komunikuoja kultūros kaip pilietiškumo ugdymo ir demokratinėmis vertybėmis grindžiamos ir egzistenciškai svarbios prasmės kūrimo sampratos. Visų šių kultūros sampratų ryšiai su nacionaliniu saugumu yra glaudūs ir daugialypiai. 

Paskutiniais dešimtmečiais pilietiškumas apima galimybę integruoti jį su Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindais, medijų raštingumu, kritinio mąstymo ugdymu įvairių kultūros programų, visų lygių švietimo institucijų ugdymo procese ir mokyklos bendruomenės veikloje. Visai tai reikšminga.

Kartu dabar itin svarbu, kad pilietiškumas apimtų dar ir tokias opias problemas kaip mūsų visuomenės įvairovė ir bendrystė, susiskaldymo ar išpilietinimo iššūkiai, susiję su etniškumo ir lyties, neretai kalbos, imigracijos ir geopolitikos temomis.

Kartais dabar Lietuvoje atsitinka ir tai, kad bandoma įgyti politinio kapitalo ar moralinio pranašumo deklaruojant savo pilietiškumo ar patriotiškumo principus, savo nuostatas „kuo daugiau gynybai ar viskas gynybai“. Šie principai, anot tokių kalbėtojų, yra aukštesni ar grynesni už kitų žmonių ar jų grupių. 

Ypač tai susiję su tautinių mažumų vertinimu, ką parodė naujos, 2025 m. Kauno technologijos universiteto užsakymu atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos. Jų rezultatai paradoksalūs ir sykiu keliantys nerimą. Viena vertus, beveik pusė (47 proc.) Lietuvos žmonių teigia, kad demokratija veikia gerai arba labai gerai, o absoliuti dauguma tiki jos ateitimi Lietuvoje. Ir tai turėtų guosti demokratus.

Kita vertus, beveik pusė gyventojų (49,8 proc.) teigia, kad tautinės mažumos Lietuvoje kelia tam tikrą grėsmę šalies saugumui ir stabilumui. Didmiesčiuose ir jų priemiesčiuose šis skaičius išauga iki beveik 57 ar 70 procentų. Jeigu šis tyrimas atliktas korektiškai (jei  etninės mažumos, tai yra Lietuvos piliečiai, nesutapatinamos su migrantais), tai nerimą keliantys duomenys. Jie gali apsunkinti atsparios visuomenės kūrimą ir signalizuoti apie vykstantį dalinį išpilietinimą bei visuomenės susiskaldymą etniniu pagrindu. Todėl itin svarbu puoselėti demokratijos tipą, kuris remiasi principu – daugumos valdymas ir pagarba mažumų teisėms. 

Svarbu ir toliau nuosekliai, demokratines priemonėmis per kultūrą – dialogą, įtrauktį, bendradarbiavimą – siekti rimtesnės visuomenės, įskaitant ir etnines, imigrantų ir lyties mažumas, integracijos. Tai padėtų geriau realizuoti principą, kad atspari visuomenė yra svarbi nacionalinio saugumo dalis.

Neturėtume tapatinti kultūros ir gynybos, bet tai nereiškia, kad taryba ar literatūra ir dailė, teatras ar muzika turi atsiriboti nuo karo temos ar gynybos rūpesčių. 

Atvirkščiai, dabar kultūra ir krašto apsauga vis dažniau tiesiogiai bendradarbiauja. Rūpinantis kultūros paveldu, 2025 m. pasirašytas susitarimas tarp Kultūros ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos dėl kultūros vertybių apsaugos ir bendrų mokymų.

Tenka pripažinti, kad esama tam tikro vidinio, intymaus ir kartu politiškai sąmoningo, poetiškai, meniškai ar kitaip įprasminančio ryšio tarp kultūros ir gynybos rūpesčių. Ir šis ryšys dabar ypač aktualus ir vertintinas. 

Marcelijaus Martinaičio kūryboje lyrinis herojus Kukutis viename eilėraštyje („Pasaulinis skausmas
Kukučio nutrauktoje kojoje“ rinkinyje „Kukučio baladės“, 1977) karo metu prarado savo koją. Kukučiui ją taip skaudėjo, kad skausmas siekė net Verdeną ar Japoniją.  

Ir viskas taip pasikeičia, pajuosta, 

sumažėja galvojimas,

ir nėra kur dėtis – nuo savo kojos.

Šis pasaulinis Kukučio kojos, kurios jau nebėra, skausmas iškalbingai byloja apie liaudies žmogaus neviltį, nerimą ir begalinę karo beprasmybę. Kukutis – lietuviško antikarinio patriotizmo poetinis simbolis. 

Ukrainiečių dailininkas Jurijus Grigarovičius buvo priverstas palikti Kyjivą 2022 m. Jis dabar nuolat gyvena Lietuvoje ir beveik kasdien tapo liūdnai tamsius ar rėkiančiai ryškius abstrakčius paveikslus, kartais angelus, jie „populiaresni“ jo kūrybos gerbėjams. Jis skelbia šias reprodukcijas savo feisbuke, jo draugai ir gerbėjai nepamiršta dėti patiktukų („laikų“). Būdamas Kyjive, jis norėjo taip paliudyti, kad yra gyvas, o Lietuvoje – kad karas yra asmeninis ir didžiulis Ukrainos, jos žmonių sukrėtimas, kuriame pasiaukojimas sumišęs su skausmu ir tragedija.

Aplinkinis pasaulis ir jo palydovai – karai – reikalauja ir meninio kūrybinio įprasminimo. Menas tampa būdu būti ir išgyventi, liudyti ir perspėti. Perspėti apie tai, kad laisvę reikia ginti. 

Kultūra kaip minkštoji galia

Šis pavyzdys rodo, kaip kultūra atlieka minkštosios galios vaidmenį ir išlieka pati savimi – meniškai jautri ir atliepianti, visuomeniškai paveiki, pilietiška ir patriotiška, nes susijusi su laisve, draugyste ir meile, ištikimybe demokratinei Lietuvai ir laisvam pasauliui. Sykiu kultūra ištikima sau pačiai bei savo pašaukimui. Tai – subtilūs dalykai. Juos nesunku sudėti į mokyklinius pilietinio ugdymo vadovėlius ar įrašyti pilietiškumą į tarybos programos „Ugdymas kultūra“ prioritetus. Sunkiau tai deramai įgyvendinti. 

Sunku suplanuoti kažką panašaus į Marcelijaus Martinaičio lyrinio herojaus Kukučio pasaulinį skausmą ar Pablo Picasso paveikslą „Guernica“ (1937 m.). Tuo labiau po to paversti juos vienais iškiliausių lietuviško ar ispaniško patriotizmo pavyzdžiais. Picasso atveju dar ir jaudinančiu, galingiausiu antikariniu paveikslu meno istorijoje, kaip tikina daugelis meno kritikų.

Taigi, gynybos, kaip ir kultūros, rūpesčiai taip pat savotiška kūryba. Nepaisant, o galbūt būtent dėl to, kultūra – pakartosiu tai, kas, manyčiau, kyla iš Lietuvos kultūros tarybos ir demokratinės kultūros perspektyvos – savo esme neatskiriama nuo demokratijos, civilizuotos ir atsparios pilietinės visuomenės, dar tiksliau – tai vienas ir tas pats. 

Tai verta ginti ir dėl to verta skirti deramą dėmesį taip pat gynybos rūpesčiams, suvokiant ją (bent iš dalies) kaip kultūros politikos tęsinį. 

Ypač demokratiją ir pilietinę visuomenę verta ginti tada, kai barbarai vėl grėsmingai budi prie Lietuvos sienų. Tačiau per ilgus istorijos šimtmečius Lietuva gebėjo išsaugoti ar atsikovoti nepriklausomybę. Ir dabar Lietuva ir jos žmonės kartu kuriame savo valstybę, visuomenę ir savo kultūrą.