Kuriančios savivaldybės: Kaišiadorių krašto ypatumas

Lietuvos kultūros taryba tęsia straipsnių ciklą „Kuriančios savivaldybės“, kurio tikslas pristatyti Lietuvos savivaldybių kultūros situaciją. Neretai manoma, kad kultūrinis vyksmas egzistuoja tik Vilniuje, o kitur plyti kultūrinė praraja. Ankstesniuose tekstuose kalbėjome apie Telšių, Zarasų, Alytaus, Kėdainių, Elektrėnų, Šilutės ir Vilniaus rajono savivaldybes, šį kartą kviečiame susipažinti su Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūriniu gyvenimu. 

Žinomi pasaulyje

Įsikūrusi pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, Kaišiadorių rajono savivaldybė XX a. užaugino ištisą garsenybių kartą. 1870 m. Žasliuose gimė žydų kilmės pianistas virtuozas Leopoldas Godowsky’s, kuris dėl savo ypatingos skambinimo technikos – kai grojama pasitelkiant kūno svorį ir taip atpalaiduojant rankas ir tausojant jėgas, pasiekiama didžiausia energija – pramintas „Buda už fortepijono“. Iš šio krašto kilo ir paskutinis tik jidiš kalba kūręs Lietuvos rašytojas Beras Halpernas. 1904 m. netoli Rumšiškių gimė antrosios neoromantikų kartos poetas, eleginio eilėraščio meistras Jonas Aistis. Istoriškai Kaišiadorys garsėjo ir kaip religinis centras. Nuo 1942 m. vyskupijai vadovavo Palaimintasis (2017) Teofilius Matulionis, aktyviai dalyvavęs pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui veikloje. 1920 m. Guronyse gimė antrasis Lietuvos kardinolas (1988) Vincentas Sladkevičius. Kaišiadoryse vidurinę mokyklą baigė ir pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas.

Taigi šioje savivaldybėje kultūra yra svarbus sektorius. Šitai atspindi ne tik istorinė praeitis, bet ir kultūros tyrimai ir faktas, kad 2024 m. Kaišiadorys buvo Lietuvos kultūros sostine.

Lengviau prieinamas kultūros tinklas

2022 m. dr. K. Mažeikaitės sudarytame „Savivaldybių kultūros indekse“* Kaišiadorių rajono savivaldybė užėmė 28-ą vietą iš 60-ies. Šiame tyrime kultūros situacija vertinama 7 aspektais – pagal kūrėjų skaičių, kultūros organizacijų aktyvumą, savivaldybės kultūrai skiriamą finansavimą, kultūros paveldą ir gyventojų įsitraukimą į kultūrines veiklas. Pagal šiuos vertinimo kriterijus Kaišiadorių rajono savivaldybė pasirodė vidutiniškai ar net atsidūrė reitingo gale.

Remiantis šiuo indeksu, palyginti su kaimyninėmis savivaldybėmis, matyti, kad Kaišiadorių rajono savivaldybėje veikia gana platus kultūros centrų, bibliotekų tinklas, galintis pasigirti lojalia ir aktyvia mėgėjų meno bendruomene: 1000-iui gyventojų teko daugiau nei 2 mėgėjų meno kolektyvai, tuo tarpu Jonavos r. – ~2, o Trakų r. ir Elektrėnų sav. tik ~1. Bendruomenes dažniausiai suburia bibliotekos ir kultūros centrai. Kaišiadorių rajono savivaldybėje viena biblioteka ar jos filialas aptarnavo 1 219 gyventojų. Tai – geresnis rodiklis nei kaimyninėje Elektrėnų sav., kurioje vienai biblioteka teko beveik 1960 gyventojų, tuo tarpu Trakų r. ir Jonavos r. buvo dar prasčiau – vienai bibliotekai teko 2 083 ir 2 439 gyventojų.

Atitinkamai panaši situacija yra ir su kultūros centrais. Kaišiadorių rajono savivaldybėje 1 kultūros centras teikė paslaugas 2 439 gyventojams, tuo tarpu Jonavos r. – 2 941, Trakų r. – 3 333, o Elektrėnų sav. – net 12 500 gyventojams.

Taigi Kaišiadorių rajono savivaldybėje vienam gyventojui teko labiau išplėtotas bibliotekų ir kultūros centrų tinklas, o kultūros bendruomenėse atsiradusios ir išvystytos idėjos turi potencialo pasiekti gyventojus palyginti geriau, nei kitose savivaldybėse.

Silpnas NVO sektorius ir menininkų potencialas

Visgi reikėtų nepamiršti ir nevyriausybinio sektoriaus (NVO). 2014–2026 m. paraiškas Lietuvos kultūros tarybai (LKT) iš Kaišiadorių rajono savivaldybės pateikė 35 organizacijos. Palyginimui, Trakų r. tokių organizacijų buvo 53, Jonavos r. ir Elektrėnų sav. – mažiau, atitinkamai 31 ir 26. Tačiau LKT konkursuose dalyvaujantis Kaišiadorių r. nevyriausybinis sektorius nėra nei didelis, nei stiprus. Iš finansavimą gavusių organizacijų tik 7 buvo NVO ir per 2014–2026 m. jos pritraukė 57 tūkst. eurų LKT lėšų. Palyginimui, Elektrėnų sav. 7 NVO pavyko gauti dukart daugiau – 140 tūkst. eurų, Jonavos r. 6 NVO pritraukė 216 tūkst. eurų, o Trakų r. 21 NVO LKT finansavimas siekė 511 tūkst. eurų.

Gausesnis ir stipresnis NVO sektorius galėtų reikšti ir didesnį menininkų bei kūrėjų skaičių savivaldybėje. 2024 m. „Menininkų kūrybinės ir ekonominės aplinkos vertinimo tyrimo“** duomenimis, Kaišiadorių r. tais metais buvo 36 menininkai: mažiau nei kaimyniniuose Trakų r. ir Jonavos r. (atitinkamai 72 ir 49), bet daugiau nei Elektrėnų sav. (23). Savivaldybė kūrėjams skiria dėmesio: teikia stipendijas jauniesiems kūrėjams ir skiria premijas profesionaliems menininkams (Kaišiadorių r. sav. kultūros premija, Jono Aisčio literatūros premija).

Krašto kūrėjų lauką papildo ir nacionaliniu bei tarptautiniu mastu pripažinti menininkai, kurie, teikdami paraiškas LKT, nurodo esantys iš Kaišiadorių rajono savivaldybės. Tarp žinomiausių kūrėjų, siejančių save su šiuo kraštu yra tekstilininkė Lina Jonikė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (2018), Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, 1997 m. už kūrinį „Arnotas“ V tarptautinėje tekstilės konkursinėje parodoje Kiote (Japonija) apdovanota „Excellence Award“ prizu už meistriškumą.

Su šiuo kraštu susiję ir keletas vienų ryškiausių šiandienos jaunųjų rašytojų. Ernestas Noreika 2011 m. tapo „Poezijos pavasario“ jaunųjų poetų skaitymų vakaro „Sueiliuotas pavasaris“ ir Vilniaus universiteto organizuojamo renginio „Filologijos ruduo“ laureatu, 2013 m. – Zigmo Gėlės premijos, o 2019 m. – Jaunojo Jotvingio premijos laureatu. Nerijus Cibulskas 2025 m. gavo literatūrinę „Atokių stočių“ premiją už ryškiausią publikaciją almanache „Atokios stotys“ ir aktyvią visuomeninę bei literatūrinę veiklą. Almanachas orientuotas į mažiau matomus regionuose ar emigracijoje kuriančių autorių balsus ir taip plečia įprastą literatūros lauką. 

Vis dėlto šių kūrėjų sąsaja su Kaišiadorių kraštu viešojoje erdvėje nėra ryški. Šis ryšys kol kas yra mažai išnaudotas krašto kultūrinis išteklius, todėl Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūrinis potencialas yra didesnis, nei galima spręsti vien iš vietinio kultūros lauko. 

Automoniška kultūros erdvė?

Nors Kaišiadorių rajonas yra labai palankioje geografinėje padėtyje: tarp 2 didžiausių Lietuvos miestų ir geru susisiekimu su jais – magistrale bei geležinkeliu galima lengvai nukeliauti į didmiesčių kultūros įstaigas, – savivaldybė investuoja į kultūrą, siekdama gilinti tiek visos Lietuvos visuomenės, tiek savivaldybės gyventojų žinias apie kultūrą ir meną. Jei 2024 m., tapę Lietuvos kultūros sostine, Kaišiadorys ne tik susitelkė pristatyti krašto kultūros paveldą, etninę kultūrą, gastronomiją (renginiai vyko tiek viešose erdvėse, tiek, kai kurie iš jų, bažnyčiose), pasitelkė sportą bei kitas aktyvias veiklas (krepšinį, žygius ir bėgimą), tai 2026 m. šiuolaikinio meno festivalyje „ARS MIX“ siekta daugiau įtraukti lankytojus dalyvauti ir diskutuoti. Festivalio metu buvo galima įsitraukti į kūrybines dirbtuves, išklausyti paskaitas, dalyvauti edukacijose, susipažinti su grafičių menu, gatvės teatru, taip pat – pasimėgauti tradiciškesniais scenos menais (cirku, šokiu, teatru). Įdomu paminėti, kad jo metu inicijuota diskusija, kaip suprasti šiuolaikinį meną, išaugo į platesnio pobūdžio diskusijas apie meną viešose erdvėse, apskriejusias visą šalį.

Būti kultūros sostine

Apie iššūkius organizuojant projektą „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“, sporto įtraukimą į kultūrinį renginį ir ilgalaikį teigiamą šios iniciatyvos poveikį visai regiono bendruomenei pakalbinome projekto organizatorę, Kaišiadorių kultūros centro direktorę Liną Brazionienę.

Anot organizatorės, vienas didžiausių iššūkių buvo naujai pažvelgti į jau pažįstamas miesto erdves. Tam prireikė ne tik kūrybiškumo, bet ir papildomo pasirengimo, techninių sprendimų bei drąsos išbandyti tai, kas anksčiau nedaryta. Ne mažesnis iššūkis buvo sutelkti rajono kultūros įstaigas. Bendrai programai įgyvendinti reikalaujant didelių organizacinių pastangų ir glaudaus bendradarbiavimo, sustiprėjo rajono kultūros įstaigų tarpusavio ryšiai. Šią sukurtą bendrystę siekta išsaugoti ir pasibaigus kultūros metams – taip gimė iniciatyva „Sustoti kultūros“, kuria siekiama vienyti rajono kultūros komunikaciją.

„Kultūros sostinės programą formavome siekdami atskleisti Kaišiadorių krašto kultūrinę įvairovę, derinti tradicijas su šiuolaikinėmis meno formomis ir įtraukti kuo platesnę auditoriją. Sportas ir fizinis judėjimas mūsų mieste jau seniai nėra atsiejami nuo kultūros – tai bendra miesto kultūros dalis. Įtraukus aktyvias veiklas į programą, pavyko išplėsti auditoriją – kultūros renginiuose apsilankė tie gyventojai, kurie galbūt rečiau užsuka į parodų sales ar teatrą. Sportas tapo puikiu tiltu į kultūrinį įsitraukimą“ – komentuoja Lina Brazionienė.

L. Brazionienė džiaugiasi, kad Kaišiadorių bendruomenė ima pasitikėti vietinio meno ir kultūros kokybe: „Manome, kad vienas svarbiausių pokyčių yra augantys auditorijos lūkesčiai. Žmonės jau žino, kad įdomių, profesionalių ir netikėtų kultūrinių patirčių galima tikėtis ne tik didmiesčiuose. Tai mus, kaip organizatorius, įpareigoja nuolat ieškoti naujų idėjų ir išlaikyti programos kokybę.“ Kaišiadorių kultūros centro direktorė atkreipia dėmesį, kad naujų menininkų atvykimas į regioną yra labai svarbus, išskirdama, kad ypač vertingos tos patirtys, kai kūrėjai ne tik pristato savo darbus, bet ir susitinka su vietos žmonėmis, dalijasi kūrybiniais procesais, veda dirbtuves ar dalyvauja diskusijose. Tokie susitikimai leidžia ne tik pažinti meną, bet ir naujai pažvelgti į savo aplinką bei bendruomenę.

Pastebima, kad tokia kryptis tęsiama ir šiandien, regione organizuojant šiuolaikinio meno dienas „ARS MIX“, scenos menų festivalį „SOLO“ ir įgyvendinant kitas iniciatyvas.

O kas toliau?

„Vis dėlto Kaišiadorių rajono savivaldybė susiduria su iššūkiu – mažu nevyriausybiniu sektoriumi. Daugiausiai LKT finansavimo pritraukia biudžetinės Kaišiadorių rajono įstaigos, o tokių NVO organizacijų yra vos kelios (2026 m. tai buvo „Neprėkštos kaimo bendruomenė“ ir „Žaslių geležinkelio stoties bendruomenė“). Tam, kad savivaldybės kultūrinis gyvenimas būtų dar turtingesnis, reikia tiek finansavimo instrumentų, tiek programų, skirtų kultūrinėms idėjoms vystyti (ypač NVO). Vertėtų pagalvoti, ką dar sugalvoti, kad savivaldybė pritrauktų daugiau menininkų į savivaldybę toms idėjoms generuoti ir įgyvendinti. Juk Vilnius ir Kaunas šalia – menininkų prisivilioti gali pavykti“ – teigia Lietuvos kultūros tarybos vyresnysis analitikas Martynas Tininis.

Infografikas

LKT duomenys

Šaltiniai

^* K. Mažeikaitė. Savivaldybių kultūros indeksas. 2022
^** R. Kregždaitė, K. Mažeikaitė, K. Šulskutė. Menininkų kūrybinės ir ekonominės aplinkos vertinimas. 2025