Lietuvos kultūros tarybos narė: ugdome išsilavinusią ir atvirai mąstančią asmenybę

Šokėja, choreografė ir pedagogė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, pradėjusi darbą ketvirtojoje Lietuvos kultūros tarybos kadencijoje kaip tarybos narė, kalba, kad siekiamybė yra būti atvira, diskusijomis grįsta, į kultūros bendruomenę, kūrėjus ir visuomenę įsiklausančia institucija. 

„Kiekviena organizacija pirmiausia yra žmonės. Man, kaip kultūros lauko dalyvei, svarbu išgirsti įvairias nuomones. Diskusijos – tiek su kultūros bendruomene, tiek su kiekvienu menininku ar organizacija, tiek tarp tarybos narių – yra labai svarbios. Kiekvienas turime savo požiūrį, bet tikrasis progresas prasideda tada, kai įsiklausome į kitus. Sieksiu, kad naujoji taryba būtų lanksti, girdėtų, diskutuotų ir rastų geriausius sprendimus“, – sako Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.  

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė kalba, kad naujoji Lietuvos kultūros tarybos kadencija turi tvirtą pagrindą – ankstesnių tarybų įdirbį ir susiformavusį modelį, nuo kurio atsiremiant naujoji taryba turės galimybę auginti instituciją gyvai ir lanksčiai, reflektuojant dabarties poreikius ir žvelgiant į ateitį. 

Skirtingi balsai – viena kultūros ekosistema 

Itin artimai įsitraukusi į šokio sritį Lina sako, kad apskritai visas šiandienos kultūros laukas, ypač scenos menai, plečiasi, tampa vis įvairesnis ir tarpdisciplininis. Tiek didelės trupės ir teatrai, tiek individualūs menininkai turi būti išgirsti ir įvertinti. Lietuvos kultūros tarybos narės nuomone, turime įsiklausyti ir į tradicijas puoselėjančių meno kūrėjų, ir į eksperimentuojančiųjų poreikius. Reikėtų kalbėti apie didžiuosius miestus ir lygiai taip pat apie tolygią kultūrinę raidą bei regionus. Tačiau finansų ribos kelia tam tikrus iššūkius.

„Nematomas šokis“, choreografas Vytis Jankauskas.

Dainiaus Putino nuotr.

„Šiuolaikinio šokio laukas per pastaruosius dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus išaugo ir išsišakojo. Mums reikia žmonių, kurie eksperimentuoja, bet taip pat ir tų, kurie palaiko tradiciją. Visi jie verti galimybių, bet tam reikia pakankamo finansavimo. Norint išlaikyti įvairovę, būtinas nuoseklus kultūros finansavimas“, – pabrėžia L. Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Lina kalba, kad skirtingų sričių ekspertams tikrai kyla klausimų ir daug diskutuojama. Tai ji įvardija kaip pranašumą, nes kultūros lauko  žmonės nebijo išsakyti savo nuomonės. O kalbėdami ir diskutuodami randa bendrą vardiklį. Lanksčiai reaguojant ir įsiklausant į kitą nuomonę prieinama prie geriausio rezultato, svarsto Lietuvos kultūros tarybos narė.  

Dėmesys regionams, edukacijai ir partnerystėms  

Vienas Lietuvos kultūros tarybos siekių yra stiprinti regioninį kultūros gyvenimą per atvirą dialogą ir organiškus procesus. Sėkmingi projektai rodo, kad tokio bendradarbiavimo rezultatai gali augti į ilgalaikes programas ir, tikėtina, partnerystes. Vienas iš Linos pateikiamų pavyzdžių – Šiuolaikinio šokio asociacijos organizuojamos rezidencijos regionuose ir premjeros, rodomos ne didmiesčiuose, o mažesniuose miestuose.

„Vėlgi grįžtu prie kalbėjimosi ir dialogo svarbos. Pokalbiai su savivaldybėmis atskleidė, kad joms svarbu, jog menininkai ne tik atvyktų, bet ir pabūtų ilgiau, reziduotų ir kurtų toliau nuo sostinės. Iš to Šiuolaikinio šokio asociacijoje atsirado nauji rezidencijų modeliai, kai kūrėjai savaitę ar kelias gyvena, kuria ir bendrauja bei bendradarbiauja skirtinguose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. O nuo šių metų, per partnerystes su kultūros įstaigomis, dalis premjerų vyks Prienuose, Ukmergėje. Galime pasidžiaugti, kad tiesioginis, nuoširdus bendravimas sukuria puikų rezultatą“, – kalba L. Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Ne mažiau svarbus, pasak Linos, edukacijos aspektas: tiek jaunimo ugdymas per meną, tiek visuomenės sąmoningumo auginimas: „Dirbdami su vaikais, jaunimu auginame nebūtinai būsimą menininką, mes ugdome ir būsimą žiūrovą ar klausytoją, o kartu ir išsilavinusią ir atvirai mąstančią asmenybę. Kultūros poveikis yra milžiniškas – jis formuoja kritiškai mąstančią  visuomenę, stiprina jos atsparumą dezinformacijai, o savo šalies kultūros ir tradicijų suvokimas padeda suvokti ir šalies gynybos svarbą.“

Meno kūrėjas – ne savanoris

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė dalijasi, jog svarbu didinti visuomenės supratimą apie tai, kad kultūros kūrėjai – tai profesionalai, investuojantys daug laiko, žinių ir resursų: „Reikia suprasti, kad kultūra kainuoja. Nors nemažai renginių yra nemokami, jie vis tiek finansuojami – kažkieno pastangomis. Norisi, kad visuomenėje būtų aiškus suvokimas: menininkams turi būti sąžiningai atlyginama už jų darbą.“ 

Itin svarbus yra ir individualus menininkų finansavimas ir jų įgalinimas ieškoti finansavimo šaltinių: tiek per valstybines, tiek per savivaldybių ar privačias iniciatyvas. 

Šokio spektaklis „Stiklinė“.

M. Plepio nuotr.

 

2010 m. L. Puodžiukaitė-Lanauskienė buvo viena iš pagrindinių iniciatorių steigiant šiuolaikinio šokio programą Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, vadovavo Mokyklos Baleto skyriui (2011–2016), buvo šiuolaikinio šokio asociacijos Lietuvoje pirmininkė (2015–2020), Šiaurės ir Baltijos šalių mobilumo programos ekspertė (2018–2020),  Lietuvos kultūros tarybos ir Kultūros paso ekspertė (2022–2024), viena iš keturių autorių dirbusių su Kultūros ir meno projektų ir procesų stebėsenos ir analizės modeliavimo sistemos projekto Šokio srities ekspertiniu tyrimu (2020). 

Lietuvos kultūros tarybą sudaro pirmininkė, menininkė, tyrėja ir ekonomikos mokslų daktarė Kristina Mažeikaitė, literatūrologė dr. Jūratė Čerškutė, kultūros vadybininkas Julijus Grickevičius, architektas prof. dr. Tomas Grunskis, pianistas ir pedagogas prof. Zbignevas Ibelgauptas, menotyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, teatrologė prof. dr. Ramunė Marcinkevičiūtė, istorikas doc. dr. Grigorijus Potašenko, šokėja ir pedagogė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas, menininkas ir dėstytojas Arturas Valiauga.