Lietuvos kultūros tarybos narys pabrėžia kultūros įvairovės svarbą ir tautinių mažumų įtraukimą

Lietuvos kultūros tarybos narys istorikas Grigorijus Potašenko sako, kad Lietuvos kultūros taryba yra stipri savo ekspertiniais sprendimais ir gebėjimu reaguoti į dabarties visuomenės poreikius bei globalius procesus, įskaitant geopolitinius iššūkius ir nacionalinio saugumo grėsmes.

„Norėčiau padėkoti už galimybę Lietuvos kultūros taryboje atstovauti tautinių mažumų bendrijoms ir jų nariams. Svarbu tęsti pradėtus darbus ir akcentuoti tokias vertybes kaip žmogaus orumas, demokratijos skatinimas ugdant kultūrą, kultūros autonomija, kūrybiškumas, visuomenės, įskaitant tautines mažumas, integracija per kultūrą“, – teigia Grigorijus Potašenko.

Pasak jo, kultūros autonomija – viena esminių demokratinės visuomenės, žmogaus, Lietuvos tautos ir mūsų valstybės klestėjimo sąlygų. Kultūros sričiai ir toliau turėtų būti užtikrintas deramas finansavimas, paremtas idėja, kad valstybei ir visuomenei yra svarbus žmogus, bet ne mažiau svarbi yra ir kultūra, kurią žmogus vartoja, auga joje ir kuria ją. 

„Kultūros taryba finansuoja ir stiprina meną, atminties institucijas, paveldą ir kūrybines industrijas, remia kūrėjus ir bendruomenes. Todėl jos socialinė nauda itin apčiuopiama ir prasminga, nors tarybos biudžetas yra tik 5 proc. visų valstybės lėšų, skiriamų kultūrai“, – sako G. Potašenko. 

Įsitraukimas ir grumtynės už kultūrą

Lietuvos kultūros tarybos nario nuomone, reikėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp profesionaliojo meno arba aukštosios, vidurinės ir populiariosios kultūrų. Be to, itin svarbu – ir tai bendros kultūros politikos užduotis – rūpintis regionų, jautrių socialinių grupių ir žmonių, įskaitant tautinių mažumų narius, įtrauktimi per kultūrą.

„Mano nuomone, svarbu, kad greta kultūros srities profesionalų ir ekspertų tarybos nariu tampa ir tautinių bendrijų renkamas atstovas. Tai papildomumo principo ir geras tinkamo dėmesio mažumoms pavyzdys. Mažumos nepamirštamos ir nepaliekamos kultūros pakraščiuose“, – apibendrina istorikas. 

Todėl susidaro galimybė geriau atsižvelgti į skirtingų mažumų situacijas, jų specifinę, neretai nelygiavertę socialinę sąveiką su dauguma ir jų troškimą būti įtrauktoms į visuomenę ir bendrą kultūrą lygiais pagrindais.

Pagrindiniais šio meto kultūros lauko iššūkiais Grigorijus Potašenko laiko pagarbos žmogaus orumui puoselėjimą ir  kultūros autonomijos išsaugojimą. Dėl geopolitinių iššūkių ir grėsmių padidėjo dėmesys Lietuvos gynybos ir nacionalinio saugumo klausimams. Tai reikalauja tiek karinio pasirengimo, tiek sąmoningos, solidarios ir atsparios visuomenės. 

Šiuolaikinis karas virto hibridiniu, itin technizuotu, demonišku ir kaip visada nužmoginančiu. Puolamos ne tik valstybės sienos, kariniai objektai, miestai ir civilinė infrastruktūra. Propagandos ir dezinformacijos taikiniu vis labiau tampa kritiškai galvojantys žmonės, demokratinė santvarka, istorinė atmintis, kalba, kultūros ir gamtos paveldas.  Taip siekiama demoralizuoti ir palaužti visos Lietuvos tautos ir jos žmonių valią priešintis ir ginti savo laisvę, orumą, vertybes ir troškimą turėti savo valstybingumą. Taigi, turime nepasiduoti tironijai ir nužmoginimui. Itin svarbu saugoti ir stiprinti  realius žmones ir demokratinę kultūrą kaip institucijų, veiksmų, reikšmių ir kūrybinės laisvės pasaulį.

Tautinių bendrijų atstovai Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ eisenoje 2024 m. liepos 6 d.

Grigorijaus Potašenko nuotr.

Svarbu suprasti ir tai, kad nedraugiška propaganda orientuojama ne tik į mūsų tautines mažumas ar kažkurią vieną iš jų, kaip neretai stereotipiškai galvojama. Taikinys yra visuma, o ne jos dalis, todėl neturėtume akcentuoti susiaurintos tautinių mažumų integracijos sampratos, bet pabrėžti visos visuomenės integraciją ir įtrauktį per kultūrą. 

Du svarbūs gebėjimai – dialogas ir bendradarbiavimas 

G. Potašenko mano, svarbiausia yra orientuotis į kultūrinę savastį, skatinti dialogą, solidarumą ir bendradarbiavimą kultūroje, nes moderni tapatybė yra paveldima ir sykiu vis labiau socialiai formuojama.

Į Lietuvos kultūros tarybos veiklos sritis tautinės mažumos įsitraukia ne itin aktyviai. Tačiau tautinės mažumos sudaro apie 15 proc. Lietuvos gyventojų, todėl reikėtų užtikrinti kuo visapusiškesnę jų įtrauktį. Tai galima pasiekti labiau akcentuojant mažumų tematiką programų ir stipendijų aprašuose, nevengiant sąvokų „tautinė mažuma ar bendrija“, stiprinti mažumų narių gebėjimus rengti projektus ir skatinti juos dalyvauti kultūros procesuose.

„Tautinių mažumų atstovai galėtų aktyviau dalyvauti tokiose tarybos programose kaip Etninė kultūra ir nematerialusis kultūros paveldas, Atminties įprasminimas ir pilietinis ugdymas, Kūrybinės bendruomenių iniciatyvos, Ugdymas kultūra. Jos gana glaudžiai susijusios su mažumų meno, kultūros paveldo ir jų tapatumo puoselėjimu. Tačiau galbūt ne visada tautinių mažumų atstovai apie jas žino, todėl galėtume dar pagalvoti apie platesnę ir įvairesnę informacijos sklaidą“, – sako G. Potašenko.

Visuomenės, įskaitant tautines mažumas, integracija reiškia pagarbą tokioms bendroms vertybėms kaip laisvė, demokratija, teisės viršenybė, valstybinė kalba, priklausymas Lietuvos tautai ir kartu savo kultūros tapatybės ir teisių išsaugojimas. Tai turėtų būti Lietuvos žmonių kultūrinis imperatyvas ir bendras pasaulėžiūros horizontas. Kartu tai yra esminė dialogo ir bendradarbiavimo arba gebėjimo kartu veikti, sugyventi su kitais sąlyga šių dienų demokratinėje ir teisę gerbiančioje Europoje.