- Pagrindinis
- Naujienos
- Pranešimai
- Menininkų rutina – mažos pajamos, ilgos darbo valandos ir stiprus ryšys su profesija
Menininkų rutina – mažos pajamos, ilgos darbo valandos ir stiprus ryšys su profesija
Kas dešimtas menininkas Lietuvoje gali pragyventi vien iš kūrybos, o apie 70 proc. teigia, kad jų kūrybinės veiklos pajamos nėra pakankamos. Tą atskleidė naujausias, Lietuvos kultūros tarybos iniciatyva įgyvendinamas „Menininkų kūrybinės ir ekonominės aplinkos vertinimas“. Jame analizuojami menininkų pajamų šaltiniai, darbo krūvis, pasitenkinimas profesija ir iššūkiai, siekiant finansinio stabilumo. Tyrimas bus pristatomas birželio 4 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje. O šį kartą apie tyrimo rezultatus pasakoja jo autorės – Rusnė Kregždaitė, Kristina Mažeikaitė ir Karolina Šulskutė. Jas kalbina Karolina Bagdonė.
Vienas ryškiausių pirmojo tyrimo apie menininkų socioekonominę būklę rezultatų – kas penktas menininkas gali pragyventi iš kūrybinės veiklos, o 42 proc. iš kūrybos uždirba iki 300 eurų per mėnesį. Kaip per pastaruosius penkerius metus kito menininkų padėtis? Kokias tendencijas pastebite dabar?
Kristina Mažeikaitė. Kūrybinės veiklos pajamos, kaip ir ankstesniame tyrime, dažniausiai nėra pakankamos pragyventi. Tą teigia apie 70 proc. apklausoje dalyvavusių menininkų. Tik kiek daugiau nei kas dešimtas menininkas apklausoje sutiko, kad gali pragyventi iš kūrybinės veiklos. Šis klausimas ypatingai opus literatūros, vizualiųjų menų bei etninės kultūros srityse. Daugiau nei 80 proc. literatūros srities bei daugiau nei 75 proc. vizualiųjų menų ar etninės kultūros kūrėjų negali pragyventi iš kūrybinės veiklos. Dėl to menininkai savo dieną turi dalinti tarp skirtingų veiklų, nebūtinai susijusių su kūryba. Apie pusę darbo laiko skiriama kūrybai. Penktadalis darbo laiko tenka su kūryba susijusioms veikloms, pavyzdžiui, edukacijai. Likęs laikas skiriamas veikloms, nesusijusioms su kūryba, kurios padeda uždirbti papildomų pajamų.
Sudėjus visų veiklų pajamas, gaunama, kad vidutinės menininko pajamos per mėnesį siekia 1 090 eurų (pajamų mediana gerokai žemesnė – 750 eurų). Tuo pat metu, vidutinė menininkų darbo savaitė trunka apie 55 valandas. Šis skaičius svyruoja nuo 40 iki 70 valandų. Be to, beveik 83 proc. respondentų turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Vis dėlto, net ir turint šias kompetencijas ir skiriant tiek laiko, daugumos menininkų pajamos nesiekia vidutinio šalies darbo užmokesčio.
Daugumos menininkų gaunamos lėšos patenka į žemesnių pajamų rėžius. Kas penktas dalyvavęs apklausoje, nurodė, kad patenka į patį žemiausią pajamų rėžį, nesiekiantį minimalios algos – 500 eurų (į rankas). 30 proc. nurodė, kad jų mėnesinės pajamos buvo 500–1000 eurų, 26 proc. – 1000–1500 eurų (į rankas). Tik 1 iš 10 menininkų gauna pajamas, kurios yra didesnės nei 2000 eurų (į rankas).
Pajamos taip pat priklauso ir nuo meno srities. Žemiausias pajamas vidutiniškai gauna etninės kultūros srities kūrėjai, kurių tiek pajamų vidurkis, tiek mediana siekia apie 750–760 eurų. Taip pat itin žemomis pajamomis išsiskiria dailės srities kūrėjai. Jų pajamų vidurkis – 913 eurų, o mediana – 750 eurų.
Menininkų apklausos duomenys taip pat išryškina egzistuojančius pajamų atotrūkius tarp vyrų ir moterų. Jei vertiname vidutines pajamas, moterys uždirba apie 77 proc. vyrų vidutinių pajamų, arba, kitaip tariant, beveik 23 proc. mažiau nei vyrai. Vertinant medianines pajamas, atotrūkis dar didesnis – moterys uždirba tik apie 60 proc. medianinių vyrų pajamų dalies.
Vertinant amžiaus grupes ir pajamas, daugiausiai dėmesio reikėtų skirti vyresniems menininkams (65 m. ir daugiau). Net 70 proc. jų priklauso pajamų grupei iki 1 000 eurų.
Ankstesnis tyrimas atskleidė, kad net 76 proc. menininkų vėl pasirinktų šią profesiją. Ką rodo naujausi duomenys – ar menininkai vis dar jaučia pasitenkinimą savo veikla? Kaip jie vertina savo fizines darbo sąlygas?
Rusnė Kregždaitė. Šis tyrimas atskleidė, kad menininkai yra patenkinti profesija, galimybe atsiduoti savo pašaukimui ir išreikšti save kūryboje, tuo pačiu keliu eitų ir profesiją rinktųsi dar kartą 68 proc. tyrime dalyvavusių respondentų. Pastebima, kad dar kartą pasirinksiančių šią profesiją kūrėjų skaičius mažėja. Daugiausiai savo profesija patenkinti šokio, dizaino ir kino menininkai, o veiklos alternatyvas labiausiai linkę apsvarstyti fotografijos ir žurnalistikos kūrėjai.
Karolina Šulskutė. Fizinėmis darbo sąlygomis yra patenkinti vos daugiau nei pusė menininkų. Deja, lyginant su ankstesniu tyrimu situacija prastėja. 2020 m. sąlygos netenkino kas aštunto menininko, dabar – jau kas penkto. Be to, sudėtingos fizinės darbo sąlygos ne vienintelis sunkumas, su kuriuo susiduria menininkai.
Tik trečdaliui menininkų pavyksta išlaikyti darbo ir laisvalaikio balansą, o apie 40 proc. menininkų jaučiasi „perdegę“. Situacija prastesnė tarp 25–44 metų kūrėjų – „perdegę“ jaučiasi daugiau negu pusė. Pastebima pagerėjusi situacija dėl darbinėje aplinkoje patiriamos diskriminacijos, patyčių, seksualinio priekabiavimo. Tačiau, nors rečiau, šie reiškiniai vis dar egzistuoja.
Nors gyventojų dalyvavimas kultūroje auga (tą atskleidė minėtas „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis“ tyrimas), jūsų duomenys rodo, kad išlaidos kultūrai sudaro tik apie 6 proc. visų išlaidų. Ar tai susiję su nemokamų kultūros paslaugų prieinamumu? Ar turite idėjų, kaip paskatinti gyventojus daugiau investuoti į kultūros produktus ir paslaugas?
Kristina Mažeikaitė. Pastaruosius 20 metų šalies gyventojų vidutinių poilsio ir kultūros vartojimo išlaidų dalis, tenkanti vienam namų ūkio nariui nesikeičia – išlieka apie 6 proc. nuo visų išlaidų. Tačiau kultūros dalis jose, be kitų poilsio išlaidų, yra dar mažesnė.
Paprastai išlaidos kultūrai susijusios su periodinių leidinių ar knygų, audiovizualinių ar fotografijos įrenginių įsigijimu, apsilankymu koncerte ar spektaklyje. Taip pat nemenka dalis renginių (daugelis parodų ar ypatingai regionuose vykstančių renginių) yra nemokami.
Kalbėdami apie menininkus ir jų gerovę, tikimės sulaukti aktyvesnės auditorijos. Žmonių, kurie reguliariai lankytųsi kultūros renginiuose, domėtųsi menu ir būtų linkę įsigyti, kad ir nedidelės apimties, meno kūrinius. Tokiu būdu jie reguliariai prisidėtų prie kultūros vartojimo ir kartu prie menininko pajamų. Jau minėjau, kad, pavyzdžiui, vizualaus meno atstovai ypatingai retai gali pragyventi iš kūrybinės veiklos. Tą lemia, kad šalyje meno rinka yra labai ribota. Nedaug žmonių yra linkę įsigyti meno kūrinius savo namams. Jie neretai mano, kad meno kūrinių įsigijimas reikalauja didelių išlaidų ar juos įsigyti gali tik profesionalūs meno kolekcionieriai.
Kaip tai pakeisti? Pirmiausia, turime atsigręžti į ugdymą, kad menas, kultūrinis gyvenimas taptų natūralia žmogaus rutinos dalimi, įprasta laisvalaikio praleidimo forma. Tai būtų tvariausias būdas kurti ilgalaikį kultūrinį vartojimą.
Jūsų tyrimo duomenimis, Lietuvos kultūros tarybai per dešimtmetį pateikta 8 637 paraiškos stipendijoms, finansuota apie pusė. Panašus santykis matomas ir Lietuvos kino centre. Tuo tarpu daugelyje savivaldybių vis dar nėra ilgalaikio finansavimo modelio kūrėjams. Kokie sprendimai galėtų užtikrinti tvaresnį investavimo į kūrėjus modelį Lietuvoje?
Kristina Mažeikaitė. Lietuvoje yra daugiau nei 16 tūkst. menininkų ir, natūralu, nacionalinio lygmens – Lietuvos kultūros tarybos ar Lietuvos kino centro – stipendijos nepadengs viso menininkų poreikio. Todėl labai svarbu spręsti, kaip nacionalinį finansavimą papildyti savivaldos lygmeniu skiriamomis stipendijomis. Dalis savivaldybių tai jau daro, pavyzdžiui, Klaipėdos, Panevėžio miestų, Neringos savivaldybės ar kt., bet ypatingai norėtųsi atkreipti dėmesį į Vilniaus, Kauno miestų savivaldybes.
Pavyzdžiui, Vilniuje gyvena ir kuria daugiau nei 60 proc. menininkų. Savo veiklomis jie kuria Vilniaus, kaip gyvybingo, kultūriškai stipraus miesto įvaizdį, todėl būtų aktualu savivaldos lygmeniu ieškoti instrumentų, galinčių prisidėti prie menininkų gerovės. Kalbant apie regionines savivaldybes, jų dėmesys ten gyvenantiems menininkams galėtų padėti jiems plėtoti ir brandinti kūrybą, būti labiau matomiems šalies kontekste.
Kita problema – didelė menininkų koncentracija keliuose didžiuosiuose miestuose ir kartais vos keli menininkai atskirose savivaldybėse. Todėl būtų galima galvoti apie aktyvesnes rezidencijų programas, pavyzdžiui, pakviečiant menininkus iš didžiųjų miestų pusmečiui ar metams reziduoti atokesnėse nuo sostinės savivaldybėse, sudarant galimybes ten pristatyti jų kūrybą, megzti ryšį su vietos gyventojais.
Šalia to būtų svarbus ir meno kūrėjų organizacijų vaidmuo ne tik užsiimant kūrybos eksponavimu ar sklaida, bet ir atstovavimu kūrėjams. Ką jūsų tyrimas atskleidė apie dabartinį meno kūrėjų organizacijų vaidmenį? Ką reikėtų stiprinti, kad šios organizacijos galėtų efektyviau ginti kūrėjų interesus?
Kristina Mažeikaitė. Man patiko vienas atsakymas iš menininkų apklausos, kur buvo pastebėta, kad „asociacijų ir organizacijų stiprybė slypi jų gebėjime suvienyti kūrėjus ir būti jų balsu tiek valstybėje, tiek visuomenėje. Bet tam reikia drąsos imtis naujų iniciatyvų ir drąsiai ginti menininkų interesus“. Kartu šis atsakymas gana gerai reziumuoja menininkų lūkesčius.
Apklausoje dalyvavę menininkai tikėtųsi didesnio jų bendruomenės atstovavimo, ypatingai kalbant apie atlygio už kūrybą klausimus, derantis tiek su kitomis kultūros organizacijomis, pavyzdžiui, galerijomis, tiek su kultūros politikos formuotojais. Taip pat iš meno kūrėjų organizacijų tikimąsi mokymų, tinklaveikos veiklų – pagalbos „sujungiant“ menininko kūrybą su meno rinka, potencialiais pirkėjais, auditorija. Menininkai lauktų ir organizuojamų pristatymų apie papildomo finansavimo pritraukimo galimybes. Be to, jie šias organizacijas mato ir kaip tas, kurios gali burti bendruomenes, prisidėti ne tik prie finansinio saugumo, bet ir socialinės bei emocinės gerovės.