Karantino periodu Lietuvos kultūros taryba siekiama sumažinti koronaviruso pandemijos ir karantino padarinius kultūros srityje ir ieškodama būdų paskatinti meno organizacijų veiklų tęstinumą, ne tik reorganizavo esamas ir pristatė naujas finansavimo priemones kultūros ir meno kūrėjams bei organizacijoms, bet vykdė ir kitas, labiau naujų galimybių paieškai ir kompetencijų plėtrai skirtas veiklas. Vienas tokių pavyzdžių – gegužę vykęs strateginių kultūros ir meno organizacijų atstovų virtualus susitikimas su Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesoriumi, Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininku bei Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininku Jonu Ruškumi. Susitikime dalyvavo daugiau nei trys dešimtys strateginių kultūros ir meno organizacijų bei renginių ir meno kūrėjų organizacijų atstovų, Lietuvos kultūros tarybos darbuotojai.
Virtualaus susitikimo atspirties tašku pasirinkta 2006 m. Jungtinių Tautų priimta ir 2010 m. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotą Neįgaliųjų teisių konvencija, kurios tikslas – skatinti ir užtikrinti visų negalią turinčių asmenų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. „Negalią turintys asmenys dažnai priskiriami socialinei sričiai. Tačiau tai labai klaidingas, diskriminacinis supratimas, nes jis tuos žmones uždaro vienoje srityje. Negalią turintys žmonės, nesvarbu, kokia jų negalia, dalyvauja ir politiniame, ir kultūriniame gyvenime, ir sporte, ir švietime – visose srityse“, – teigė J. Ruškus. Pasak J. Ruškaus, svarbiausia Neįgaliųjų teisių konvencijos akcentas – kad negalią turintys žmonės yra visaverčiais visuomenės nariais, tad tam joje numatyta būtina pagalba ir valstybių įsipareigojimai.
Atskiras konvencijos straipsnis skirtas valstybės įsipareigojimams, įgyvendinant žmonių su negalia teisę į kultūrinį gyvenimą. Kaip svarbiausią aspektą šiuo klausimu J. Ruškus išskyrė prieinamumą: „Turime kalbėti apie prieinamą teatrą, prieinamas bibliotekas, prieinamą kiną, prieinamus kultūros pastatus ir objektus, ir jų pritaikymą žmonėms su pačiomis įvairiausiomis negaliomis.“ Be to, pasak profesoriaus, labai svarbu, kad užtikrinant prieinamumą, nebūtų sukuriamas vienos grupės išskirtinumas, atskyrimas nuo likusios auditorijos.
Greta prieinamumo, pasak J. Ruškaus, nemažiau svarbus, ir negalią turinčių asmenų įtraukimas į meninę edukaciją ir kūrybą. Susitikimo metu aptarti neįgaliųjų įtraukimo į profesionaliąją kūrybą pavyzdžiai, tačiau jų, pasak prelegento, deja, kol kas – vienetai. „Dažnai į neįgaliuosius žiūrima kaip į gailesčio objektus, o ne kūrybos – ar kuriančiuosius – subjektus“, apgailestavo neįgaliųjų teisių ekspertas. Pasak jo, yra subtili riba tarp realaus žmonių su negalia įtraukimo į kūrybinius procesus ir mėginimų jais pasinaudoti, ar atvirkščiai – gėrėtis. „Tai nereiškia, kad neįgalieji neturėtų būti scenoje, tačiau tokio kūrinio nešama žinia turėtų būti susieta su atskleidimu, kad žmonės su negalia turi gebėjimus ir yra lygūs su visais. Tada viskas gerai. [...] Kai susijungia negalia ir profesionalus menas, visada gimsta kažkas visiškai unikalaus“, – teigia J. Ruškus.
Kultūros organizacijų atstovai pasidalino gerosiomis žmonių su negalia įtraukimo į kultūros renginius praktikomis bei iššūkiais, domėjosi tokių projektų auditorijos plėtros galimybėmis. J. Ruškus akcentavo, kad negalią turintiems asmenis pritaikyti meno kūriniai svarbūs ne tik neįgaliesiems, bet ir likusiai visuomenei, nes skatina jos įvairoviškumą.
Susitikimą inicijavęs Lietuvos kultūros administracijos direktorius Mindaugas Bundza teigė, kad šis pokalbis svarbus kaip ilgalaikio bendradarbiavimo pradžia. M. Bundza išsakė viltį, kad per porą metų, panašių susitikimų ir diskusijų metu būtų galima parengti prieinamumo didinimo ir įvairovės skatinimo gaires finansuojamų projektų vykdytojams. „Norime, kad diskusija visuomenėje taptų platesnės, o tokios temos – artimesnės, kad nesmagumo ir pasimetimo kalbantis apie žmones su negalia būtų mažiau, o įvairovės ir įtraukties mūsų finansuojamuose projektuose – daugiau“, – teigė M. Bundza.
J. Ruškus strateginių kultūros organizacijų atstovus kvietė į asmenis su negalia žvelgti kaip į neatrastos kultūrinės įvairovės galimybes. O įvairovė, pasak neįgaliųjų teisių eksperto, sukuria naują socialinę pridėtinę vertę. „Mūsų siekis – įvairoviška visuomenė, kurioje visi galime gyventi kartu“, – dėkodamas susirinkusiems už dėmesį teigė J. Ruškus.
Lietuvos kultūros taryba, įgyvendindama dar 2018 m. užsibrėžtas strategines kryptis – įvairovė, edukacija ir prieinamumas – planuoja ir toliau rengti konkrečioms ir kultūros ir meno organizacijoms skirtus susitikimus, ir viešas diskusijas, tad yra atvira pasiūlymams, kokios temos turėtų būti plačiau aptartos ar išdiskutuotos.
