Lietuvos kultūros taryba (LKT) jau dešimt metų prisideda prie šalies kultūros įvairovės ir plėtros. Jos steigimas buvo ilgas, sunkus procesas. Apie tarybos pradžią, sudėtingą teisėkūrą ir praktiką, siekį depolitizuoti meno finansavimą, taikant skandinavišką-britišką „pagarbaus atstumo“ principą ir apie pirmą svarbų tarybos egzaminą, kurį ji išlaikė pasakoja LKT „krikštatėviai“ dr. Arūnas Gelūnas, tuo metu ėjęs Kultūros ministro pareigas, o šiuo metu Lietuvos dailės muziejaus direktorius, ir dr. Rūta Kačkutė – buvusi prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja, dabar dirbanti Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore. Juos kalbina dabartinė LKT pirmininkė Asta Pakarklytė.
Prieš pusantrų metų dalyvavau Šiaurės šalių menų tarybų susitikime. Priėmime Švedijos ambasadoje Kopenhagoje sutikau Leifą Jakobssoną, buvusį Suomijos menų tarybos pirmininką. Iš pradžių prisistatėme tik vardais ir šalimis, jį iš karto sudomino išgirstas žodis „Lietuva“. Entuziastingai ėmė pasakoti, kad 2011 m. Arūno Gelūno kvietimu pirmą kartą kalbėjo užsienio parlamente – Seime – pristatydamas menų tarybų modelį. Labai apgailestavo, kad tada įstatymas taip ir nebuvo priimtas, juk meno finansavimo depolitizavimas yra kertinis laisvos kūrybinės saviraiškos principas. Finale paklausė, kaip Lietuvai sekasi dabar, ar mums viskas gerai? O aš jam gyvais faktais konstatuoju – „labai gerai, prieš jus jau trečios kadencijos Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė“.
Kultūros ministerija pusantrų metų vieną po kito Seimui teikė 4 Lietuvos kultūros tarybos įstatymo projektus, kol jis pagaliau buvo priimtas 2012 m. rugsėjo 18 d. Apskritai, tarybos genezė truko beveik 15 metų. Kodėl procesai buvo tokie ilgi ir sunkūs?
Arūnas Gelūnas. Depolitizavimas yra sunkus dalykas, nes žmonės tiki „geru caru“ arba „vienu geru žmogumi“, pas kurį gali ateiti pašnekėti, susitarti, išaiškinti savo bėdą, kodėl x festivaliui verkiant trūksta 10 tūkst. ir trūks plyš juos turi gauti. Į tą godą atsižvelgia „geras ministras“ arba „geras ministerijos specialistas“. Pinigai gaunami, gal ne 10, gal tik 7 tūkst. įkrenta į sąskaitą ir projektas realizuojasi.
Žinoma, suanekdotinu, bet man atrodo, kad „praminti takeliai“ ir „vienas geras žmogus“ yra grėsminga, bet labai patogi, greita ir aiški schema, ne taip kaip anoniminė, daugybinė ekspertinė jėga pagal baugų skandinavišką ar britišką modelį. Jos negali paveikti, pasiekti, įtikinti, sugraudinti. Šis pavojingas „pramintų takų“ ir „vieno gero žmogaus“ metodas labai ilgai laikė mus įkalinęs.
Liana Ruokytė jau labai seniai atveždavo žinių iš užsienio apie „pagarbaus atstumo principą“. 1997 m. ir užsienio ekspertai atvyko įtikinėti, kad to reikėtų Lietuvoje, po metų savo rekomendacijas jie publikavo Europos Tarybos ataskaitoje, tačiau buvo per anksti. Ar nebuvo per anksti 2012 m. rudenį, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė pagaliau pasirašė įstatymą? Grįžęs po keturių metų ambasadorystės prie UNESCO sutikdavau įvairius kultūrininkus ir sulaukdavau priekaištų, kad blogai padarėme.
.jpg)
Arūnas Gelūnas. Vytenio Budrio nuotrauka
Rūta Kačkutė. Man regis, tai labai normalus procesas. Juk daugelis veikusių ankstesnėje sistemoje ir per pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius buvo pripratę prie valinių sprendimų. Atsimenu, kaip su tuometiniu Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu, kuriame dirbau patarėja, pirmą kartą apie 2006–2007 m. važiavome į Švediją, kur Liana Ruokytė dirbo kultūros atašė. Ėjom į parlamentą domėtis ir menų tarybų veikla, aktyviai diskutavome, kad jiems tai veikia, o pas mus gali ir nesuveikti. Pradžia mezgėsi nedideliame kultūrininkų ratelyje, tačiau daugumos palaikymo dar trūko. Nebuvo tikėjimo, kad galime susitvarkyti. Labiausiai buvo bijoma kolegialaus sprendimo, nes tada nėra vieno atsakingo, kurį gali kaltinti.
Realūs veiksmai prasidėjo vėliau, turint aiškią dalies kultūrininkų paramą, tik tada ėmėm judėti tikro pokyčio link. Nežinau, kaip būtų buvę, jei ne Prezidentės iniciatyva tik jai pradėjus darbą sudaryta ekspertų grupė, parengusi Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių projektą, kuriame ir buvo įtvirtinta nuostata demokratizuoti kultūros politikos modelį ir steigti kultūros tarybą. Manau, visas procesas būtų užklimpęs ir dar ilgiau nusitęsęs. Tiesiog tuo metu buvo politinė valia, ryškios dalies kultūrininkų palaikymas, ypatingai nevyriausybinių organizacijų, o ir kiti įtakingi kultūros lauko veikėjai tam pritarė, bet svarbiausia – idėją palaikė Kultūros ministerija ir tuometis Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys. Jeigu nebūtų jų palaikymo, niekaip nebūtų pavykę įtikinti Seimo.
Arūnas Gelūnas. Nebuvo taip viskas sklandu ir paprasta, bet Rūtos paminėta Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių rengimo grupė suteikė esminį postūmį. Prezidentės iniciatyvos poveikis – milžiniškas, o rezultatas – revoliucinis proveržis. Sudarytoje grupėje be manęs su Rūta dirbo Vaidas Jauniškis, Audronis Imbrasas, Nijolė Laužikienė, Lolita Jablonskienė, Rūta Prusevičienė, Vytautas Balčiūnas, Audrys Karalius, Justina Poškienė ir daugelis kitų ⃰. Prisimenu, kaip viename iš posėdžių pasiūliau steigti tarybą, tai Vaidas Jauniškis nustebęs paklausė – „tu nori sukurti antrą Kultūros ministeriją?“. Po ilgų diskusijų mūsų grupė patikėjo šia idėja ir įsirašėme tai į programinius nuostatus. Taryba yra šių gairių kūdikis, kurio embrionas susiformavo 2010 m.
Prisimenu, kai kūrėme tarybą, vienas iš buvusių Kultūros ministrų sakė – „Ką tu darai? Atimsi iš Kultūros ministro visus pinigus ir galias. Kokia bus jo įtaka ir svarba?“ Dabar akivaizdžiai matome, kad nei įtaka, nei svarba nesumenko. Yra daugybė kitų sričių, kur Kultūros ministerija gali pasireikšti ir būti įtakingu žaidėju, o išsivadavimas nuo tų vizitų ir skambučių buvo būtinas.
Rūta Kačkutė. Bet man atrodytų, kad įvyko ne revoliucija, o evoliucija. Ekspertinio vertinimo praktika buvo grįsta dar Kultūros ir sporto rėmimo fondo veikla, tačiau „pagarbaus atstumo“ principo nebuvo, sprendimus tvirtindavo ministras be „rankos atstumo“ taisyklės, kuri pačioje pradžioje buvo išversta netaikliai, dar daugiau kibirkščių įskėlusia „ištiestos rankos“ fraze. Nepaisant to, šio fondo ekspertavimo praktikas galime laikyti kolegialaus vertinimo užuomazgomis, tik paskui reikėjo žengti drastišką žingsnį į priekį. Tam reikėjo subręsti ir pereiti visus etapus.
.jpg)
Rūta Kačkutė. Vytenio Budrio nuotrauka
Arūnas Gelūnas. Beje, LKT jėga atsiskleidžia pažvelgus į minėtąjį sportą, kuris taip ir nepritaikė panašaus modelio, finansavimo sprendimus iki šiol tvirtina ministras. Taip neturėtų būti, nes iš karto išsidaugina abejonės dėl vienasmenio sprendimo šališkumo, politizavimo. Aš tikiu tik anoniminiu ekspertavimu ir kolegialiu sprendimu. Man regis, kultūra ir menas pasiekė proveržį, kai 2012 m. buvo pasirašytas įstatymas. O juk buvo net piketai prie prezidentūros. Idėjos priešininkai spaudė Prezidentę vetuoti ir nepasirašyti – visi tie pradžioje minėti kultūrininkai, pramynę takelius į ministeriją – o dabar staiga kyla nejautri, anoniminė sistema, kurios tu negali paveikti ir į ją prasiskverbti.
Man atrodo, svarbu užčiuopti patį principą ir praėjus 10 metų po tarybos veikimo pasidžiaugti, kaip subrendo mūsų valstybė. Juk dar kokiais 2000-aisiais apie tai negalėjo būti nė kalbos, tas sovietizmas ir valinis sprendimų priėmimas, didelio gero viršininko parašas buvo įaugęs ir įsišaknijęs, bet po truputį pradėjome diskutuoti, kol ekspertiniais vertinimais grįsti kolegialūs sprendimai tapo norma.
Dar pakalbėkime apie „pagarbaus atstumo“ principą, kurio turi laikytis politikai, įtakingos kultūros interesų grupės ar tiesiog pavieniai individai, siekiantys daryti poveikį finansavimo sprendimams. Šis principas užgimė pokario Anglijoje, netrukus pasklido po visą Britų salyną, persikėlė į dabar simboliškai monarchijos valdomas šalis Australiją ir N. Zelandiją, netrukus pasiekė visą Skandinaviją. Būtent skandinaviškų šalių tarybų modeliai dažnai minimi lietuviškos tarybos genezės kontekste. Kodėl? Juk yra ir kitų, labiau centralizuotų modelių, o, pavyzdžiui, Estijos kultūros fondo galva iki šiol yra kultūros ministras, nors mes nuolat kalbame apie estų progresyvumą ir išsiveržimą į priekį.
Arūnas Gelūnas. Dar prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas pažadėjo Lietuvai, kad gyvensime kaip Švedijoje (juokiasi). Skandinavijos gerovės valstybės buvo ir geografiškai arti – tik perplauki Baltijos jūrą ir ten turtinga, demokratiška visuomenė. Skandinavai Baltijos kraštams darė labai didelę įtaką dar nuo tarpukario, vyko bendradarbiavimas ir keitimasis profesinėmis žiniomis. Natūralu, kad žiūrėjome ne į JAV ar Šveicariją, bet į truputį artimesnį arealą, kuris buvo suprantamesnis ir įspūdingas savo pasiekimais.
Bet man visą laiką atrodė, kad skandinavų visuomenės yra labai skirtingos nuo mūsų. Visų pirma – vikingiškos konsensuso visuomenės, kur konsensuso paieškos yra senas istorinis paprotys, siekiantis viduramžius. To mažai buvo pas mus, kur klestėjo ganėtinai hierarchiškos bendruomenės, baudžiava panaikinta vėlai, daugybė istorinių traumų. Konsensuso, diskusijų, pilietinio įtraukumo visuomenės konstravimas yra labai geras dalykas. Bet taip greitai ir staigiai nusikopijuoti skandinaviško konsensuso meno pinigų dalinimo srityje nepavyko. Tiesiog tai turi ateiti kartu su bendra visuomenės branda.
Rūta Kačkutė. Buvo mokomasi, lyginami skandinavų ir britų modeliai. Tuo metu ir parlamento, ir Kultūros ministerijos lygmenyje vyko labai artimas bendradarbiavimas su šiomis šalimis. Kultūros srityje kryptis buvo Šiaurė ir aš dėl to labai džiaugiuosi (juokiasi). Ir prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškiai matė, kad esam Šiaurės Europa.
Lietuvos kultūros taryba. Vytenio Budrio nuotrauka
Praplėskime pokalbį apie prezidentūrą ir tuometinę prezidentę Dalią Grybauskaitę. Besiruošiant pokalbiui radau daug publikacijų žiniasklaidoje, iš kurių susidaro įspūdis, kad spaudimo buvo tikrai nemažai, neabejoju, kad raštai buvo siunčiami intensyviai, o dar Arūno prisiminti piketai... Nepaisant to, Prezidentė idėją palaikė, įstatymą pasirašė. Kuo tikėjo ir ko siekė tuometinė prezidentūra?
Rūta Kačkutė. Pasakyčiau kitaip. Prezidentės dėmesio centre buvo Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės, kurių turinyje atsidūrė tarybos steigimas. Kai sudarai darbo grupę, jau žinai, kokių maždaug pokyčių tikiesi. Kryptį, kur eiti, nurodė prezidentūra ir paskui viskas susidėliojo. Kaip už tą klausimą atsakinga prezidentės darbo grupės vadovė, galiu pasakyti, kad su Prezidente tai buvo aptarta, krypčiai ji pritarė – kuo labiau atitolinti sprendimus nuo vieno asmens sprendimo.
Arūnas Gelūnas. Juk kova su korupcija, korumpuotais politikais, oligarchais buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės programinė nuostata.
Rūta Kačkutė. Tai ir lėmė, kad Prezidentė žinojo, ką daro darbo grupė, nes aš ją nuolat informuodavau. Dėl to buvo lengva atremti visą spaudimą, nes ji buvo labai kryptingas, nesiblaškantis žmogus.
Arūnas Gelūnas. Prisiminkim jos žavėjimąsi Skandinavija. Ji nuolat skatindavo imti pavyzdį iš valstybių, kurios priėmė teisingus sprendimus ir dėl to suklestėjo, todėl tarybai taikyta skandinaviška-britiška „pagarbaus atstumo“ kryptis buvo labai nuosekli – užkardyti galimybes išankstiniams susitarimams ir įtakoms, vienasmeniams galios sprendimams. Dėl to opozicija ir trimitavo, kad įvyks tiesiog apokalipsė.
Aš pats vykau į Suomiją, Daniją, Norvegiją, nes ministerijai reikėjo pagalbos, nes ministerijoje draugų ir bendražygių tarybos steigimo ir įstatymo projekto klausimu turėjau be galo mažai. Vienu momentu net artimiausia aplinka sakė – „ministre, gal jau metam šitą reikalą, matot, nepavyks“. Aš buvau likęs vienas su dviem teisininkėmis – Janina Krušinskaite ir Alesia Rynkevič, daug padėjo ir Rolandas Kvietkauskas, kuris tuo metu buvo patarėjas. Mes vos ne keturiese tikėjom ta idėja iki galo, o siužetas plėtojosi kaip kokiam Jameso Bondo filme, kai leidžiasi uždanga, o herojus pračiuožia pro siaurą plyšį ir įvykdo misiją.
Turbūt buvo įvykę rinkimai ir valdančioji dauguma, formavusi Vyriausybę, pralaimėjo. Jau ateidinėjo kiti žmonės ir tuo paskutiniu momentu Prezidentė pasirašė įstatymą.
Rūta Kačkutė. Tai buvo dramatiška.
Arūnas Gelūnas. Rūta prisimena, kad labai daug kas palaikė tarybos idėją, o aš prisimenu, kad buvo labai daug prieštaraujančių balsų, piketuojančių, vaikštančių į Seimą nuteikinėti prieš politikus.
.jpg)
Asta Pakarklytė, Arūnas Gelūnas, Rūta Kačkutė. Vytenio Budrio nuotrauka
Leiskite aš pateiksiu apibendrintą apokalipsės siužeto liniją, kadangi šviežiai pasikartojau publikacijas tuometinėje žiniasklaidoje – tarybos rinkimai bus tik iliuzija, susirinks savų gauja, klestės protekcionizmas ir nepotizmas, siautės anoniminių ekspertų legionai, bus dauginama gerai apmokamų valdininkų armija, nekontroliuojama ministerija ministerijoje niekam už nieką neatsakant skirstys finansus savo nuožiūra, kuriama pavojinga kultūros ateičiai institucija ir taip toliau... Tačiau, kaip prieštaraujančią tam liniją galėčiau pateikti, pavyzdžiui, Valentino Stundžio, tuometinio Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko, publikaciją pavadinimu „Kultūros taryba – tai revoliucinė pertvarka“.
Rūta Kačkutė. Teisingai, tarp palaikytojų buvo kultūros šviesuomenės branduolys – kultūros institucijų vadovai, nevyriausybinio sektoriaus aktyvistai. Manau Prezidentūros archyvuose dar turėtų būti palaikymo raštai, atsimenu ir į Seimą ateidavo palaikytojų grupė, tiesiog ji mažiau šaukė. Žinoma, mėtyti idėjas kultūros politikos kaitos gairėms buvo viena, o kai konkrečiai buvo imtasi įgyvendinimo – pakilo didžiulis pasipriešinimas.
Arūnas Gelūnas. Dar senovės romėnų teisinė maksima skelbė – niekas negali būti teisėju savo byloje. Kad ir kaip tau atrodytų, jog tavo projektas yra genialus ir unikalus, deklaruoti pačiam, kad esi išskirtinis ir tikrai geresnis už kitus, todėl finansavimas privalo būti skirtas, yra neteisinga. Skaidrumas, nešališkumas ir konkuravimas pagal visiems vienodai taikomas konkurso sąlygas buvo gyvybinė reikmė. Aš šventai įsitikinęs, kad tarybos modelis, kad ir kiek audringų reakcijų jis sulauktų po rezultatų paskelbimo, yra nepalyginamai geriau nei vaikščioti pas ministrą ir pasakoti, kokia nepakartojama yra mano idėja.
Rūta Kačkutė. Aš sekiau kiekvieną labai sunkų žingsnį, kai taryba pradėjo veikti. Iš tikrųjų turime atiduoti pagarbą pirmajai pirmininkei Dainai Urbanavičienei ir visai pirmos kadencijos tarybai, kuri visą tai atlaikė, dirbdama nuožmiose sąlygose. Kaip tik tuo metu vyko politinio ciklo pabaiga, jau aptarėm, kaip sudėtingai buvo priimtas įstatymas, o jo įgyvendinimo pradžia buvo dar sunkesnė. Visą instituciją reikėjo sukurti nuo nulio, sugalvoti, kaip ji turi veikti, suburti administracijos komandą, atremti visą spaudimą ir kritiką, kai kultūros bendruomenė turėjo lūkestį, kad tarybos mechanizmas turi būti ne sudėtingesnis nei prieš tai. Šis etapas buvo labai svarbus ir nuo jo priklausė Tarybos sėkmė. Jeigu jis būtų įvykęs nesėkmingai, būtų sužlugdyta visa tarybos idėja, už kurią buvo kovota dešimtmečiais. Man regis, taryba šį egzaminą išlaikė.
Arūnas Gelūnas. Visiška tiesa. Man baigus ministro kadenciją ir pasikeitus politinei komandai, dalis tuometinio ministerijos personalo dar kurį laiką tikėjo, kad tarybos projektas subliūkš, nepasiteisins ir vėl viskas bus kaip senais gerais laikais – ministerijai grįš pinigų kasa, su pagarba, įtaka ir ministro galia pirštu nurodyti, kuriam projektui skirti finansavimą, be abejo, neišvengiant ir kai kurių ministerijos specialistų patarimų. Buvo labai svarbu atlaikyti ir apginti kolegialų sprendimą, anoniminį ekspertavimą, apskritai, ekspertų saugumą vos ne pagal liudininkų apsaugos programą.
Rūta Kačkutė. Bet dabar ekspertai jau yra viešinami, ne tik didysis sąrašas, bet ir konkretūs vertinę asmenys. O tarybos pradžioje situacija buvo visai kita, daug kas ieškojo, kur reikia paspausti, ką paveikti, kas yra kaltas.
Arūnas Gelūnas. Man iki šiol atrodo, kad jeigu ekspertų pavardės būtų paviešintos kartu su rezultatais, juos sudraskytų.
Rūta Kačkutė. Aš prisimenu, kad net patys skandinavai komentavo, jog susikūrėm pernelyg sudėtingą sistemą su daugybe antikorupcinių saugiklių – kelių pakopų rinkimų sistema, dviejų lygių sprendimų priėmimu, nuolatine rotacija ir taip toliau. Tačiau tuo metu mums to reikėjo, nes buvo baiminamasi vidinės korupcijos, kultūrininkų klanų poveikio.
Kokia didžiausia Lietuvos kultūros tarybos vertybė?
Arūnas Gelūnas. Artėjimas europietiškų vertybių link, tolimas nuo rusiškų ir totalitarinių įvaizdžių, kad „geras viršininkas“ baudžiauninkus aprūpina duona. Šis tiesioginis, suprantamesnis, bet labai archajiškas būdas pakeistas nepalyginamai modernesne ir demokratiškesne sistema.
Paminėjot sąvoką „sistema“. Pareiškėjai nuolat piktinasi jos biurokratiškumu, šaltakraujiškumu, lėtų apsukų režimu.
Arūnas Gelūnas. Demokratija be biurokratijos yra neįsivaizduojamas dalykas. Dar 1922 m. Maxas Weberis sakė, kad biurokratijos augimas yra neišvengiamas demokratijos palydovas. Ne viena demokratija neveikia be biurokratijos. Tai būtinoji dalis, nes kitaip yra valiniai diktatoriaus sprendimai, be teismo, be ekspertinio vertinimo, be nuomonių įvairovės. Jie yra greiti, bet neteisingi – vienais atvejais vienasmeniai sprendimai gali būti labai žmogiški, tačiau kitais – tapti nuosprendžiu „nukirsti galvą“.
Rūta Kačkutė. O tiesioginio kontakto ir greičio lūkestis yra suprantamas. Mažesnės biurokratijos nori visas pasaulis. Galima paprastinti ataskaitų arba paraiškų formas, bet pokytis iš esmės gali įvykti tik su viso mūsų valstybės biurokratinio aparato kaita. Tikiu, kad ateis laikas, kai pradėsim jį mažinti.
Ir finale sakyčiau, kad kultūros lauko augimas nebūtų toks spartus, įvairus ir įdomus, jei nebūtų LKT. Dabar neturėtumėm tiek įvairovės ir potencialo, jei būtumėm likę su ta pačia sistema. Taryba suteikė galimybę išsiveržti į priekį visiškai šviežioms iniciatyvoms, todėl dabar matome kultūros suklestėjimą. Džiaugiuosi, kad progresyvi, skandinaviška-britiška kryptis laimėjo, tobulinkime ją toliau!
________________________
⃰ Patikslinimas: Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2010 m. vasario 9 d. potvarkiu sudarytoje darbo grupėje įvardyti šie asmenys – Vytautas Balčiūnas, Lolita Jablonskienė, Vaidas Jauniškis, Arūnas Gelūnas, Rūta Kačkutė, Audrys Karalius, Nijolė Laužikienė, Gintautas Mažeikis, Kornelijus Platelis, Justina Poškienė, Ina Pukelytė, Emilija Sakadolskienė, Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, Dalia Strimaitytė, Nomeda Zienkienė. Nepaisant to, grupės veikla prasidėjo jau 2009 m. spalį, į pirmą darbo grupės susitikimą 2009 m. spalio 20 d. kviečiant ir Rasių Makselį, kuris dirbo grupėje iki jos veiklos pabaigos (informacija iš Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės asmeninio archyvo, kuriame išsaugota darbo grupės korespondencija).
.jpg)
Asta Pakarklytė, Arūnas Gelūnas, Rūta Kačkutė. Vytenio Budrio nuotrauka
