ĮVAIROVĖ
Naujos raiškos formos. Senos raiškos formos. Eksperimentas. Tradicija. Visoks.
Lietuvos kultūros tarybos (LKT) įstatymas kaip vieną pagrindinių LKT veiklos tikslų numato sąlygų įvairiapusei kultūros ir meno plėtrai sudarymą. Galima pastebėti, kad šis teisinis pagrindas suteikė galimybę įvairovės (kaip prioriteto visose srityse) įgyvendinimui praktikoje daugiausia dėmesio teikiant formai, o turinio įvairovės temomis vis dėlto nėra viešai diskutuojama.
Kultūros įvairovė LKT kontekste suprantama, visų pirma, kaip kokybiškų meninių ir (ar) kultūrinių iniciatyvų sklaida bei pastanga atsisakyti inercijos diktuojamų veikimo formų. Daroma prielaida, kad aukštos meninės ar kultūrinės vertės produktai ar paslaugos neišvengiamai prisideda prie kultūrinės įvairovės, tad LKT savo disponuojamais resursais ir instrumentais stengiasi užtikrinti visoms kokybiškoms iniciatyvoms atvirą finansavimo aplinką.
Kuriamų kultūros produktų ar paslaugų inovacijos – tai naujų pažinimo ir žinojimo formų kūrimas, šių formų taikymas ir įveiklinimas. Inovacijos nėra (tik) naujųjų medijų ar technologijų naudojimas prisitaikant prie šiuolaikinio pasaulio tendencijų ir jame veikiančius principus automatiškai perkeliant į sociokultūrinę erdvę – inovacijos apibūdina žmonių santykį su pasirinktu objektu, t. y. kokią prieigą pasirenkame pažinimo veiksmui, tiek šio žinojimo ar pasakojimo apie objektą pasidalijimui su aplinkiniais. Galiausiai, inovacija nurodo ir į pasirinktą formą, t. y. svarbu, kaip veikiama, o ne tai, kas yra šios veiklos objektas.
Kultūrinės įvairovės pasiūla kuria empatišką, atvirą, tolerantišką ir smalsią visuomenę, gebančią ne tik priimti kitoniškas kūrinijas, bet kartu sukuria sąlygas kūrybiškumui (plačiąja prasme) savoje kasdienybėje.
EDUKACIJA
Kaupk patirtį. Atrask raiškos būdą. Taikyk jį. Dalinkis. Suburk. Pažadink vaizduotę.
Kultūros edukacija – atviras, pasaulėžiūrą formuojantis veiksnys, apimantis ne tik edukaciją siaurąja prasme, t. y. kaip tam tikrų kultūrinių ar meninių gebėjimų ugdymą ar profesionalų kvalifikacijos kėlimo projektus, bet ir bendrąja prasme – kaip niekada nesibaigiantį visuomenės augi(ni)mo procesą.
Kitaip tariant, kultūros edukacija tampa tarsi pasirengimu aktyviam visuomeniniam veikimui – nurodo į tam tikros namudinės kultūros veiklos principus, kurių tikslas yra ne išauginti menininkų kartą, o formuoti smalsumą ir kritinį santykį su aplinka.
Taip pat siekiama sudaryti sąlygas visoms visuomenės grupėms atskleisti ir ugdyti savo kūrybinį potencialą aktyviai ir prasmingai dalyvaujant kultūros veiklose. Naujų patyrimų įprasminimas bei įveiklinimas ugdo visuomenės narių savivertę, empatiją ir toleranciją kitoniškumui bei leidžia atrasti netikėtus kylančių iššūkių sprendimo būdus. Būtent šia prasme kultūros edukacija turėtų būti suprantama kaip nuolatinių išteklių reikalaujanti investicija, kurios rezultatais ir grąža naudojasi visuomenė.
Kultūros edukacijos metu iš(si)ugdyti gebėjimai ir žinios leidžia lengviau rasti sritį, kurioje norima veikti, taip pat suteikia galimybę būti aktyviais bendruomenių nariais, lengviau prisitaikyti prie įvairių sociokultūrinių aplinkų bei jose prasmingai veikti.
PRIEINAMUMAS
Būk atviras. (Į)vertink save ir savo auditoriją. Kurk jai. Kviesk.
Prieinamumas – tam tikras kuriamų kultūros produktų ir paslaugų pasiūlos (nebūtinai aktyvios rinkodarinės) tinklas, leidžiantis bendruomenėms įsitraukti tiek į bendruosius tapatumo paieškos, tiek į specifinius, papildomų pastangų iš kultūros vartotojo reikalaujančius, sociokultūrinius procesus.
Tapatumas nurodo į Lietuvos, kaip istorinės, socialinės ir geopolitinės erdvės savitumo ieškojimą, identifikavimą, konstravimą ir šios informacijos dalijimąsi. Tapatumas sietinas ne tik su lietuvių etninės tautos tapatybės išlaikymu, bet ir su noru suprasti, kaip skirtingų tautinių bendrijų sugyvenimas (istoriškai ir dabartyje) veikia (neutralia prasme) bendrųjų prasmių paieškas bendruomenėse.
Siekiama, kad kultūros paslaugos būtų prieinamos ir patrauklios visoms gyventojų grupėms, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, socialinės, ekonominės padėties ar tautybės, kad kiekvienas visuomenės narys gautų informacijos apie kultūrą, galėtų ja naudotis ir pritaikyti. Todėl projektų vykdytojai skatinami kultūrines veiklas planuoti numatant konkrečių visuomenės grupių įtraukimą ir atsižvelgiant į vietos ar kitokių interesų jungiamus gyventojų poreikius.
