Lietuvos kultūros tarybos (LKT) užsakymu atliktas savivaldybių kultūros tyrimas atskleidė, kad kultūros situacija šalyje galėtų būti geresnė: trūksta tolygumo, daugelis menininkų dirba Vilniuje, o dažnu atveju vietos gyventojai nėra patenkinti kultūros paslaugomis. Ko reikia, kad savivaldybės taptų kuriančiomis ir kultūros situacija visoje šalyje pagerėtų?
Apie tai Savivaldybių kultūros indekso diskusijoje kalbėjosi Kultūros viceministras, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Vygintas Gasparavičius, Zarasų r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Šukštulienė, Stasio Eidrigevičiaus menų centro vadovė Vaida Andrijauskaitė, Pakruojo rajono mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, tyrėja Kristina Mažeikaitė. Moderavo LKT pirmininkė Asta Pakarklytė.
Pritraukti menininkus į regionus padėtų ir didesnės savivaldybių ambicijos kultūrai
Diskusijos moderatorė, LKT tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė teigė, kad Savivaldybių kultūros tyrimas atskleidė netolygią kūrėjų situaciją: net 60 proc. koncentruojasi Vilniuje, Kaunui ir Klaipėdai tenka 20 proc., likę 20 proc. pasiskirstę po 57 Lietuvos savivaldybes.
Diskusijoje dalyvavęs Pakruojo r. vicemeras Virginijus Kacilevičius minėjo, kad labai svarbu išlaikyti santykius su kūrėjais, o konkreti kūrėjo registracijos vieta nėra tokia svarbi, nes jis gali gyventi viename mieste, o kurti kituose.
Stasio Eidrigevičiaus menų centro vadovė Vaida Andrijauskaitė akcentavo, kad klausimas apie kūrėjų situaciją yra kompleksinis: „Kūrėjų skaičius mieste ar savivaldybėje koreliuoja su kitų meno profesionalų skaičiumi“. Ji pasidalino Panevėžio miesto patirtimi, kuriame netrūksta menininkų, yra aktyvi, nors ir gana uždara bendruomenė, vyksta parodų, bet labai trūksta infrastruktūros – studijų ar kitų vietų, kuriose menininkai galėtų kurti.
Savivaldybių kultūros indeksas, Vytenio Budrio nuotrauka
Kultūros indekso sudarytoja Kristina Mažeikaitė patikino, kad tyrime skaičiuoti ne tik turintys meno kūrėjų statusą, bet ir teikę paraiškas Lietuvos kultūros tarybos stipendijai, vadinasi save laikantys menininkais ir vykdantys kūrybinę veiklą. Ji skatino į kūrėjų skaičių skirtinguose miestuose žiūrėti kompleksiškai ir atkreipti dėmesį, „kad nebūtinai kultūrinė situacija lemia, jog menininkų nėra, bet ir socialiniai, ekonominiai aspektai. Jauni žmonės išvažiuoja studijuoti į Kauną, Vilnių ir tampa to miesto kūrėjais. Man atrodo, kad sąžiningas situacijos įvertinimas gali motyvuoti judėti toliau. Planas a yra sugalvoti, kaip menininkus susigrąžinti ilgalaikiam gyvenimui į konkrečią savivaldybę, ar tai įmanoma, ir ar apsimoka. O suprantant situaciją, galvoti plačiau – kodėl didžiųjų miestų menininkai turėtų į ją atvažiuoti?“
Zarasų r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Šukštulienė įsitikinusi, kad net „vienas kūrėjas gali sukelti tiesiog ažiotažą aplink tą miestelį ir tą savivaldybę, netgi tas kūrėjas, kuris yra miręs“. Ji akcentavo, kad labai svarbios vietos savivaldos politikų ir to krašto žmonių ambicijos: „Jei esame tiek ambicingi, kad kuriame tokius reiškinius, į kuriuos galime pakviesti kūrėjus, gyvenančius Vilniuje, tuomet būsime įdomūs, kursime galeriją ir infrastruktūrą mažučiuose miesteliuose, ko menininkams nesuteikia didmiesčiai“.
Kultūros viceministras ir Vilniaus miesto tarybos narys Vygintas Gasparavičius teigė, kad sunku nuspręsti, kiek menininkų reikia miestams: „Užtenka Dusetoms Saukos ar Biržams Jono Meko, ar neužtenka lyginant su kita geografine vietove?“.
Kurortiniai miestai daugiau investuoja, nes dirba visai Lietuvai
Diskusijos moderatorė A. Pakarklytė iškėlė ir dar vieną svarbų aspektą – savivaldybių investicijas į kultūrą ir skiriamų lėšų santykį su nacionaliniu biudžetu. Pagal savivaldybių išlaidas kultūrai, tenkančias 1 gyventojui, Panevėžys yra 25 reitingo pozicijoje (skiria 85,7 eurus / gyventojui), o Pakruojo r. sav. – 26 (85,6 eurus). Išskirtinis Vilniaus atvejis (o ir likusių dviejų šalies didmiesčių), nes ji rikiuojasi paskutinėje reitingo pozicijoje pagal išlaidas kultūrai 1 gyventojui (26 eurai) ir savivaldybių biudžeto dalį kultūrai (1,8 proc.). Zarasų rajonas skiria 11 proc. biudžeto, o gyventojui tenka net 174 eurai. A. Pakarklytė padarė išvadą, kad didieji miestai neskiria pakankamai resursų, o mažieji juos gerokai lenkia.
V. Gasparavičius pabrėžė, kad skaičiai iškalbingi, tačiau svarbu ne tik tai, kiek skiriama lėšų, bet ir kur jos išleidžiamos. Jis minėjo, kad nacionalinis biudžetas ir nacionalinės įstaigos prisideda prie kultūros paslaugų plėtros. Tačiau iškėlė klausimą, ar investicijos į kultūros infrastruktūrą taip pat yra kultūros finansavimas.
Savivaldybių kultūros indeksas, Vytenio Budrio nuotrauka
D. Šukštulienė apibendrino, kad kurortų ar kurortinių teritorijų investicijos į kultūros sektorių susijusios su kiekvienos savivaldybės prioritetais, o skiriami nuo 8 iki 15 proc. kultūrai išties yra dideli. Pasak diskusijos dalyvės šios investicijos yra labai svarbios, nes kultūros paslaugos teikiamos visai Lietuvai, kuri lankosi kurortinėse teritorijose turistinio sezono metu.
V. Andrijauskaitė akcentavo, kad nacionalinio biudžeto įtaka svarbi, tačiau Panevėžyje vykstantys pokyčiai susiję su miesto ambicijomis, išreikšta politine valia ir bendruomenės parama. Ji minėjo holistinį požiūrį į miesto infrastruktūrą, kuriam svarbu dalintis, o ne akcentuoti atskirų institucijų infrastruktūrinius poreikius.
Gyventojų dalyvavimas kultūroje atskleidė, kad kultūros organizacijos dar turi pasitempti
A. Pakarklytė iškėlė ir dalyvavimo kultūroje bei socialinio kapitalo savivaldybėje aspektą (rodiklių grupę sudaro kultūros centrų, muziejų ir bibliotekų lankytojų dalis 1 000 gyventojų, kūrybingais save laikančių žmonių procentas, kultūros patirčių ir paslaugų naudotojų procentas, paslaugų prieinamumu patenkintų procentas ir kt.). Vilniui šiuo aspektu teko tik 26 pozicija, Panevėžys atsidūrė – 38, o Pakruojo rajonas – 49.
V. Gasparavičius pabrėžė įvairovę: „Jeigu lygintume Šeškinę su Visaginu, tai matytume, kad kultūrinis veiksmas Šeškinėje yra daug mažesnis“. Jis patikino, kad svarbi ne tik infrastruktūra, bet ir poreikio kultūrai kūrimas: „Kartais taip iš tiesų yra, kad daugelis dirba mieste ir kultūriniame gyvenime daugiau nebedalyvauja“.
D. Šukštulienė pritarė, kad gyventojų pasitenkinimas kultūros paslaugomis labai svarbus: „2022 m. rezultatai parodė, kad profesionalaus meno renginiai sutraukia daugiau lankytojų nei mėgėjų meno“. Šukštulienė teigė, kad Zarasų rajone susiformavo kitokie lūkesčiai, į kuriuos reikia kreipti dėmesį. Tačiau ji taip pat minėjo, kad pasitenkinimą kultūra veikia ne tik renginiai, bet ir kitos kultūros paslaugos ar konkrečios bendruomenės situacija.
Savivaldybių kultūros indeksas, Vytenio Budrio nuotrauka
V. Andrijauskaitė teigė, kad Panevėžyje trūksta kultūrinių ir meninių inovacijų, tačiau ji kartu su kolegomis nuolat atlieka auditorijų plėtros tyrimus. Jie atskleidė, „kad mieste trūksta dirbtuvinių veiklų 25+ metų auditorijai, yra daug veiklų iki 18 metų, o vėliau – vakuumas“, tačiau šią situaciją stengiasi keisti.
K. Mažeikaitė apibendrino, kad gyventojų pasitenkinimas kultūra atspindi tai, ką nuveikė kultūros organizacijos ir kaip jų veiklą, suprato, priėmė ar norėjo dalyvauti vietos gyventojai. Ji minėjo, kad rezultatai nuvylė, nes „ne daugiau kaip 20 procentų, o kai kur tik 1 iš 10 gyventojų save laiko kūrybiškais“. Tačiau kėlė ir kultūros organizacijų atsakomybės klausimą: „Juk pagrindinis tikslas – kultūra visiems, o kiekvieno kelias kitoks“.
